„Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros
asmenybei Irenai Veisaitei. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai
nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos –
meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.
Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams,
kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
