2023 02 15 Donatas Puslys bernardinai.lt
„Nelaiminga šalis, neturinti didvyrių!“ – sužinojęs apie tai, kad jo mokytojas ir autoritetas Galilėjus atsižadėjo savo mokymo ir pripažino savo skelbtas tiesas esant erezijomis, sušunka jo mokinys Andrea. Į tai pats Galilėjus atitaria, jog nelaiminga yra toji šalis, kuriai reikia didvyrių. Prisiminiau šią Bertoldo Brechto dramos „Galilėjaus gyvenimas“ ištrauką žiūrėdamas Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio filmą „Poetas“. Kuris teisus – Andrea ar Galilėjus? O gal abu?
Pokario Laisvės kovotojai nuplovė pirmosios sovietinės okupacijos dėmę, kai buvo pasiduota be pasipriešinimo. Jie buvo ta ašaka, įstrigusi sovietams gerklėje ir neleidusi skleisti dezinformacijos apie tai, kaip tie pribaltai savo noru nusprendė stoti į broliškų tautų sąjungą. Būtent dėl to sovietams, o šiandien ir Putino režimui taip magėjo ir maga juos visus kolektyviai pakrikštyti fašistais, hitlerininkų bendrais.
Tad teisus Andrea. Nelaimingi tie, kurie prieš save neturi pavyzdžio tų, kurie nepalūžta ir išlaiko nesulaužytą moralinį stuburą sunkiausiais laikais. Kurie nemato, kad buvo galima kitaip, kad buvo galima rinktis, likti laisvam net ir kalėjimo sąlygomis. Kita vertus, juk teisus ir Galilėjus, nes didvyrių mums prireikia krizės atveju. Kitu laiku tiesiog norisi gyventi normalų kasdienį gyvenimą su savais vargais ir rūpesčiais, o ne gelbėti tėvynę. Tad geriau nebūtų tokių laikų, kurie reikalauja didvyrių. Vis dėlto dažniausiai nutinka taip, kad ne mūsų valioje pasirinkti, kokie bus laikai. Mūsų valioje lieka tik galimybė ir pareiga apsispręsti, kaip mes į juos reaguosime.
Ten, kur atsiranda erdvė užaugti herojams, ten veriasi ir praraja tapti išdaviku. Būtent apie tokią prarają ir pasakoja filmas „Poetas“. Nepretenduoju čia pateikti išsamios filmo recenzijos. Veikiau pasidalinti keliais klausimais ir impresijomis, kilusiomis sekant pagrindinio herojaus – poeto Kosto Skinkio, kurio prototipas realiame gyvenime yra akivaizdus ir visiems žinomas, – kelią.
Visų pirma klausimas – o kas gi yra išdavikas? Pamenu, rašytojas Amosas Ozas kadaise mudviem šnekučiuojantis jo bute Tel Avive kalbėjo apie tai, kad kartais būti pavadintam išdaviku yra tarsi ordinas, kurį dera išdidžiai nešioti. Juk kartais išdaviku pavadinamas žmogus, kuris drįsta kritikuoti savo šalį, nesutikdamas jos labui palenkti universalių moralinių normų. Priešingai, jis siekia savo šalį palenkti tam, kad ji įkūnytų tuos idealus, ir dėl to sulaukia pasmerkimo tų radikalų, kurie įtikėję, jog bet kokiu atveju mano šalis teisi, kad galima prieš kažką užsimerkti, kažką išplauti.
Tad išdaviką kaip smerktiną kategoriją, man regis, drąsiai galime vartoti tik tais atvejais, kai susiduriame su situacija, kai žmogus nusprendžia, kad gali dėl savojo siekio paaukoti kitą – jo laisvę, saugumą, gerovę ar net gyvybę. Taip jis pamina patį pamatinį bendražmogišką principą, kurį vieni įvardija kaip pareigą mylėti savo artimą kaip save patį, o kiti apibrėžia kaip imperatyvą nesielgti su kitu taip, kaip nenorėtumei, kad elgtųsi su tavimi.
Išdavystės kaina neapsiriboja tik gyvuliniame vagone į Sibirą tremiama kaimyno įduota šeima, paties nužudytais ir į okupanto rankas įduotais miško broliais. Išdavystė ardo socialinį visuomenės audinį, kuriam atkurti vėliau prireikia ištisų kartų. Ne veltui filmo pradžioje greta pateikiamos istorinės informacijos apie viena po kitos sekusias okupacijas skaitome ir žodžius, kad visuomenė buvo pasmerkta gyventi tokios būklės, kur nebegalėjai pasitikėti niekuo. Išdavystės patirtis keičia santykį ne tik su tuo, kuris išdavė. Ji keičia santykį su kitais, kuriuose imame regėti potencialius išdavikus.
Filmas puikiai atskleidžia kontrastą tarp bolševikinio teroro ir partizanų karo lauko teismo. Kol vieni savivaliauja žudydami, grobdami ir visaip kitaip žalodami žmonių gyvenimus, kiti kovodami sudėtingomis sąlygomis net ir nekaltą šeimą nužudžiusiam nusikaltėliui mirties bausmę įvykdo ne tiesiog kerštaudami, bet vadovaudamiesi teisingumo, vykdomo po teismo nuosprendžio, principais. Štai jums ir skirtis tarp civilizacijos ir tų, kurie neverti net barbarų etiketės. Ši skirtis šiandien akivaizdi ir kalbant apie Rusijos karą prieš Ukrainą.
Kostas Skinkys savo išdavystę, įvykdytą žmogžudystę aiškina tuo, kad jis esą neturėjęs iš ko rinktis. Aiškina tai moteriai, kurią, spėju, manosi mylįs, tačiau kurios pasaulio visiškai nesupranta ir kurią manosi galįs turėti tik kaip savojo pasaulio interjero dalį. Kostas atsisako to, kas ir daro mus žmonėmis, veikiančiais ne pagal gamtos užprogramuotą instinktą. Žmogų iš kitų gyvių išskiria tai, kad jis suvokia savo laisvę ir jos akivaizdoje priima vieną ar kitą moralinį apsisprendimą. Laisvė žengia tik su pareiga spręsti. Laisvė neįmanoma be atsakomybės. K. Skinkys bando tą atsakomybę perkelti ir taip išsiteisinti. Prieš atimdamas kito gyvybę, jis nužmogina patį save. Ir taip Kosto pasiteisinimai kontrastuoja su partizanų laisvu apsisprendimu.
Mes neturime teisės iš kitų žmonių reikalauti, kad jie taptų didvyriais. Šį reikalavimą galime taikyti nebent tik patys sau. Nesame ir teisėjai, tačiau vis dėlto privalome atskirti grūdus nuo pelų ir aiškiai įvardinti, kokie pasirinkimai ir poelgiai nusipelno pasmerkimo. Taip, kai kas sakys, kad Kostas Skinkys yra tragiškas herojus, brutalių aplinkybių sulaužytas žmogus. Ir tai yra dalis tiesos. Tačiau tai tėra tik paaiškinimas, bet jokiu būdu ne pateisinimas. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Tarp dviejų priešingų polių egzistuoja gausybė kitų atspalvių. Man regis, Kosto Skinkio niekšystės mastas išaiškėja lyginant jį ne tiek su laisvės kovotojais, o su tais, kurie nesirinko priešintis, veikiau priešingai, tapo sistemos dalimi, tačiau kažkaip išlaviravo, kad nusėstų į dugną ir kuo mažiau pakenktų kitiems. Vėlgi, Kostai, pasirinkimų būta, net jei ir ne gėriui, tai bent jau mažesniam blogiui.
Juostos „Poetas“ kontekste vėl galima grįžti prie pastaruoju metu kaip iš giedro dangaus pabirusių svarstymų, kas gi yra tos didžios asmenybės ir vidutinybės. Ar Kostas Skinkys buvo talentinga asmenybė? Ar toks buvo Kostas Kubilinskas, kurio eilėraščiai ir skamba Skinkio lūpose? Taip, tikrai. Tačiau talentinga ir didi asmenybė toli gražu nėra vienas ir tas pats. Dažnai net gali būti priešingai – už didžio talento, kad ir kokius kūrinius jis dovanotų, aptinki menką žmogų. Didžią asmenybę, jei tokia sąvoka apskritai yra naudinga mūsų dienomis, apibrėžia ne talentas, bet gebėjimas sudėtingų išbandymų laikotarpiu išlaikyti moralinį stuburą. Talento kaip esminio kriterijaus, apibrėžiančio didžią asmenybę, kultas kaip tik yra pavojingas dalykas, leidžiantis pateisinti pavojingus moralinius kompromisus. O jei galima jam, tai kodėl negalima ir man? Tyli kaimo bibliotekininkė gali būti didesnė asmenybė už talentingą ir pripažinimo link besiveržiantį poetą, liudija filmas.
