Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Praėjus dviem metams po išties gražaus ir estetiškai subtilaus filmo „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“, genialus ir unikalus savo vizija režisierius Wesas Andersonas sugrįžta į kino ekranus su dar vienu ypatingu filmu – „Asteroidų miestas“. Ar ši juosta prilygsta jo ankstesniems darbams? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
1955 metais viename JAV dykumos regione į mokslines varžybas susirenka studentai ir jų tėvai. Tačiau poilsis, žaidimai ir noras įrodyti, kas iš jų yra geriausias netikėtai įgauna visai kitas spalvas, kai jie susiduria su kažkuo ne iš šio pasaulio.
Kūrinio turinys
Asmeniškai man, kiekvienas naujas Weso Andersono filmas prilygsta tikrai šventei, nes puikiai žinau, kad šis kino kūrėjas nenuvilia. Taip, yra jo karjeroje keli darbai, kuriais aš gal ir nelabai buvau sužavėtas, bet bendrai, pradedant nuostabiu kino hitu „Viešbutis Didysis Budapeštas“, visi po jo sekantys režisūriniai darbai buvo labai aukštos klasės pasakojimai, kuriems negalėjau atsispirti ir kuriuos karts nuo karto iš naujo pasižiūriu. Tad ir „Asteroidų miestas“ buvo vienas iš mano pačių laukiamiausių šių metų kino projektų. Ir iš karto pasakysiu – gavau tai, ko ir tikėjausi. O tikėjausi kokybiškai papasakoto, įtraukiančio ir labai absurdiško pasakojimo. Tą aš ir gavau. Be to, pasirinkta filmo tema irgi nustebino, o kartu ir prajuokino, nes matėsi, kam gi yra skirta visa ši „kosminė“ alegorija. Trumpai šnekant, režisierius pasismagino su 50-ųjų JAV kosmoso programa bei NSO tema, kuri tada buvo ant bangos ir daug kas norėjo prie jos prisiliesti. Netgi buvo kuriamos visokios idiotiškos sąmokslo teorijos. Žinoma, neatskleisiu, kokiu būdu buvo pasijuokta, bet kas bent jau kažkiek yra pasidomėjęs šuo laikotarpiu, puikiai perpras visas režisieriaus užuominas. Tačiau čia, aišku, jeigu norisi pasigilinti, bet net bendrai filmas tiesiog paveikia savo absurdiškumu ir lengvumu. Juostoje mes gauname aibę įdomių, charizmatiškų ir tiesiog smagiai pateiktų personažų, be kurių šis pasakojimas, tikėtina, sugriūtų, nes visgi didžiausias pamatas bei savotiškas siužetinės linijos postūmis kaip tik ir buvo veikėjai. Žinoma, jų filme pernelyg daug, dėl ko kai kuriems iš jų nelemta atsiskleisti kaip asmenybėms, bet tai visiškai netrikdė, nes kiekvienas veikėjas turėjo ką pasakyti ir peržiūros metu tiesiog atradau savo mylimukus, kuriems ir jaučiau didžiausią simpatiją. Be to, dialogai, humoras ir iš veikėjų sklindantis žavesys paperka, kas, aišku, filmui tik į naudą. Manau, kad šiuo atveju Wesas Andersonas pasidarbavo išties neblogai, nes dramaturgija filme nešlubavo. Veiksmo plane filmas atrodo judriai ir nenuobodžiai, o intriguojantys siužetiniai posūkiai ir ne visai nuspėjama pabaiga tik dar labiau prikaustė mane prie ekrano. Tačiau tikiu, kad ne visiems tokie siužetiniai posūkiai bus priimtini, todėl iš karto raginu apsvarstyti keliavimą į kiną, nes jeigu nežiūrėjote šio režisieriaus ankstesnių filmų, gali tekti nusivilti, nes tai nėra toks universaliai lengvas pasakojimas kaip „Viešbutis Didysis Budapeštas“, o labiau snobams ir tikriems režisieriaus kūrybos gerbėjams skirtas reginys.
Techninė juostos pusė
Jeigu esate matę bent vieną Weso Andersono filmą, reiškia esate matę juos visus. Kalbu, žinoma, apie jo specifinį, labai estetišką ir neįprastą filmavimo stilių, kuris pavergia ir kartu priverčia žiūrovus atsidurti pasakiškame, absurdo kupiname ir akis kerinčiame pasaulyje. Tad nieko naujo mes kaip ir nepamatome, bet tuo pačiu vizualiai šis filmas yra lygiai toks pat žavus, kaip ir visi kiti ankstesni šio unikalaus kino kūrėjo projektai. Turime čia ir simetriją, ir judrų vaizdo montažą, ir mažiausioms detalėms daug dėmesio pareikalavusį kameros darbą, ir gana originaliai skambantį garso takelį, kuris sugeba sukurti išties ypatingą bei lengvą atmosferą, o svarbiausia, kad kiekviena scena dėl muzikinių kompozicijų alsuoja visiškai skirtingomis auromis. Manau, kad kalbėti apie meninį apipavidalinimą bei produkcijos dizainą nereikia, nes visi puikiai žinote, koks gi perfekcionistas šiuo klausimu yra Wesas Andersonas, todėl tiek kostiumai, tiek šukuosenos, tiek grimas ir, aišku, kostiumai filme atrodo išskirtinai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Holivude yra vos keli režisieriai, kurie į savo filmų pritraukia būrius A klasės aktorių. Jie sutinka vaidinti už traškučių pakelį arba tiesiog sumažina savo įprastus honorarus. Tokie režisieriai yra Quentinas Tarantino, Stevenas Soderberghas, Christopheris Nolanas ir, aišku, Wesas Andersonas. Ir pastarasis kartais net sugeba pranokti savo kolegas žymių kino ekrano veidų kiekiu viename filme. Tad nedaugžodžiaujant galiu tik paminėti kelias žinomų aktorių pavardes, kurie papuošė šią juostą savo buvimu. O mano didžiausi komplimentai keliauja Scarlett Johansson, Tomui Hanksui, Edwardui Nortonui, Adrienui Brody, Tildai Swinton, Jeffrey‘iui Wrightui, Willemui Dafoe, Mattui Dilonui, Lievui Schreiberiui, Margot Robbie, Jasonui Schwartzmanui, Bryanui Cransontui ir Jeffui Goldblumui. Ir taip, visi jie suvaidino ryškiai ir įdomiai, nors kai kuriems gal ir pritrūko ekraninio laiko.
Verdiktas
„Asteroidų miestas“ – absurdiškas pateiktas juokeliais, vizualiai stilingas, įtraukiantis keistai papasakota istorija ir tuo pačiu labai žavus naujasis Weso Andersono kūrybos vaisius, kuris gal ir neprilygsta geriausiems jo karjeros darbams, bet išlaiko ganėtinai aukštą kartelę. O milžiniškas nuostabių aktorių kolektyvas, meninio apipavidalinimo grožis ir tam tikra alegorija į visiems puikiai žinomus įvykius paverčia šią juostą į žiūrovišką, neprailgstančią bei snobizmu alsuojančią pramogą.
