Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Šiais metais mes turėsime atsisveikinti su net dešimtmetį trukusia Zacko Snyderio komiksais paremta „DC išplėsta kino visata“, kurią kardinaliai pertvarko naujas šios serijos vadovas Jamesas Gunnas. Tačiau iki tol, kol žiūrovams bus pristatyta atnaujinta „DC“ vizija, kino ekranus turi pasiekti dar keli filmai.
Vienas iš jų kaip tik ir yra ilgai į kino ekranus keliavęs bei daug visokiausių problemų produkcijos metu turėjęs režisieriaus Andreso Muschietti „Blyksnis“, kurio pamatu tapo vienas žymiausių „DC“ komiksų apie šį greičiausią serijos superherojų – „Blyksniataškis“. Ir dabar, praėjus net šešeriems metams nuo produkcijos pradžios, „Blyksnis“ pagaliau yra pristatytas komiksų gerbėjų, kino kritikų ir eilinių žiūrovų teismui. Ar buvo verta tiek laukti? Atsakymą pateikiu žemiau.
Apie ką mes čia…
Praradęs mamą labai neaiškiomis aplinkybėmis bei tėvą, kuris sėdi už grotų dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, Baris Alenas vieną dieną sužino apie save bei savo supergalias tai, kas akimirksniu pakeičia visą jo gyvenimą. Dabar jis gali judėti taip greitai, jog jam net tampa pavaldus laikas bei erdvė. Ir su šia nauja savybe Baris bandys sugrąžinti tai, kas jam yra svarbiausia – šeimą. Tik jis visiškai nenutuokia, jog šis savanaudiškas noras kartu gali nunešti milijardų žmonių gyvybes.
Kūrinio turinys
Kaip jau ne kartą buvau išsireiškęs, komiksų ekranizacijos pastaruosius keletą metų neteikė man visiškai jokio džiaugsmo ar ažiotažo jų belaukiant. Na, išskyrus kelis tokio pobūdžio filmus kaip režisieriaus Matto Reeveso „Betmenas“ ar trečiosios „Žmogaus-voro“ ir „Galaktikos sergėtojų“ dalys. Bet „Blyksnio“ laukiau, nes jaučiau, kad iš šios istorijos gali gautis kažkas gero. Ypatingai dar ir dėl to, jog ši juosta savotiškai sugebėjo sukelti nostalgiją vien tik pamačius pirmąjį jos anonsą. Manau, suprantate, apie ką kalbu. Bet apie tai šiek tiek vėliau ir, žinoma, vengiant visų įmanomų „spoilerių“. Filmo siužetas nėra kažkoks labai įmantrus bendru pamatu, nes „multivisatos“ tema jau ne vieną kartą buvo paliesta tiek animaciniuose filmukuose, tiek ir paskutinėse „Marvel“ ekranizacijose, todėl „DC“ su šiuo aspektu kaip ir pavėlavo. Bet, tuo pačiu, ši tema šiame filme buvo atskleista žymiai geriau nei visuose kituose konkurentų projektuose, dėl ko man išties buvo smagu stebėti, kaip gi ekrane vystysis alternatyvus pasaulis su tais pačiais, bet kartu skirtingais veikėjais kaip Betmenas ar Supermenas. Todėl intriga, saspensas ir, aišku, nežinomybė lydi čia iki pat finalinio kadro, kuris, beje, yra pranašiškas visai tolimesnei „DC“ serijai. Bet čia jau patys pamatysite, nes, kaip jau sakiau, nenoriu prasitarti Jums apie nieką, kas sugadintų įspūdžius. Na, o labiausiai man šioje istorijoje patiko visai kas kita. Aišku, kalbu apie vidinę ir asmeninę pagrindinio personažo dramą, kuri sugriebia už širdies, todėl emocionaliai, ši juosta bent jau man yra jautriausia iš visų kitų šiai serijai priklausančių projektų. Veiksmo filme labai daug, kas mane irgi džiugino peržiūros metu bei nesukėlė jokio nuobodulio, bet labai jau originalių ir dar niekur kitur nematytų kūrybinių sprendimų šiame plane nepamačiau. Žinoma, išrasti dviratį yra tikrai sunku, todėl galima suprasti šios juostos kūrėjus, kurie, nors ir įdėjo nemažai pastangų epiškai atrodančiam reginiui, bet sugalvoti to, ko dar nebuvo jokiame kitame „DC“ filme, jiems elementariai pritrūko fantazijos. Užtat visas filmas buvo labai priartintas prie firminio Zacko Snyderio stiliaus, dėl ko jį žiūrint buvo jaučiama harmonija su kitais anksčiau pasirodžiusiais šios serijos projektais. Veikėjams filme irgi buvo skirta pakankamai daug dėmesio. Taip, turime čia ir kelias staigmenas, ir kelis senus veikėjus, bet visgi pats siužetas susikoncentruoja ties trimis iš jų – Bariu Alenu, senuoju Betmenu iš Timo Burtono kino dilogijos ir nauja Supermeno versija. Šie trys veikėjai atsiskleidė labai gerai, todėl patikėti kiekvienu iš jų buvo galima be jokių didesnių trikdžių. Be to, pats Betmenas tapo vienu iš ryškiausių šios juostos kozirių, nes jo pasirodymas mane privertė jaustis kaip kokiam vaikui, užėjusiam į saldumynų parduotuvę. Ir, manau, daug kas iš tų žmonių, kurie vaikystėje ar paauglystėje žiūrėdavo 1989 ir 1992 metų filmus apie Betmeno nuotykius, patirs tokį pat nostalgijos perpildytą jausmą. Kara (Supermergina) ir Baris (abi jo versijos) buvo irgi labai rimtas bei dramatiškai atrodantis duetas, kuriuo neįmanoma nesimėgauti visos šios juostos eigos metu vien dėl jų skleidžiamos charizmos. Na, o antraplaniai personažai irgi nebuvo pateikti prastai, todėl bendrai, visa šios juostos dramaturgija nešlubavo, nes patikėti tuo, kas vyko ekrane buvo tikrai lengva. Aišku, kalbant apie komiksinio kino rėmus. Tad, apibendrinus, manau, kad su šiuo nauju filmu „DC“ komiksų ekranizacijas kepanti studija „Warner Bros.“ pranoko visus įmanomus lūkesčius ir padovanojo mums dėmesio vertą, kokybišką ir kietą pramogai skirtą reginį.
Techninė juostos pusė
Juosta atrodo didingai ir techniniame plane, tačiau yra vienas niuansas, kurio niekaip negaliu suprasti. Kalbu apie CGI, kuris vienose scenose atrodo pritrenkiančiai ir gniaužia kvapą, o kitose matosi tokia netikroviška animacija, jog net sunku žiūrėti. Vienintelis paaiškinimas – Baris juda taip greitai, jog objektai tiesiog įgauna tokį netikrovišką ir numuilintą pavidalą. Ir tuo bandžiau laikytis visą filmo peržiūros laiką. Ir taip, čia vienintelis nusiskundimas šio filmo techniniais sprendimais. Visur kitur – pasaka. Vaizdo ir garso montažas be priekaištų, todėl ir istorija čia pateikta taip sklandžiai ir kartu galingai. Garso takelis su puikiomis fone skambančiomis dainomis ir epiškais šią „DC“ seriją nupaveiksluojančiais muzikiniais skambesiais taip pat prisidėjo prie šaunios atmosferos kūrimo ekrane. Na, o kameros darbas veiksmo epizoduose išvis nerealus, dėl ko juosta sukelia tokią didžiulę įtampą bei įtraukia nuo pat pirmų akimirkų. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas taip pat aukštumoje. Vien kaip gerai atrodo dekoracijos ir veikėjų dizainas, kostiumai bei grimas. Matosi, kad buvo pasistengta iš peties sukurti labai įspūdingą bei neužmirštamą pasaulį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mano nuomone, Ezra Milleris idealiai tinka Blyksniui, tačiau tikrai nesitikėjau, kad jis sugebės pranokti pats save ir sukurti ekrane tokį kietą aktorinį šou, kuris pranoktų visus kitus jo pasirodymus ankstesniuose „DC“ filmuose. Ir jis tai padarė. Todėl tikiuosi, kad ateityje mes jį dar pamatysime nepaisant to, kad aktorius turi labai daug visokių psichologinių problemų, per kurias jis užsidirbo labai daug nemalonumų. Kita filmo žvaigžde neabejotinai tampa Michaelas Keatonas, kuris po daugiau nei trijų dešimtmečių ir vėl ištarė savo legendinę frazę – „Aš – Betmenas“. Buvo vienas malonumas stebėti jį ekrane, dėl ko sugrįžus po seanso įsijungiau namie pirmuosius du „Betmenus“. Ir, kas maloniausia, jog jis neprarado parako ir yra lygiai toks pat kietas, kaip ir prieš daugelį metų. Pagirti man norisi ir Sasha Calle už Karos vaidmenį, kuri irgi pasirodė ekrane iš pakankamai ryškios ir įsimintinos perspektyvos. Taip pat filme turime Michaelą Shannoną, Roną Livingstoną ir Maribel Verdu, kuriems atiteko labai svarbūs vaidmenys. Ir taip, filme turime dar kelias staigmenas, susijusias su Supermenu. O po vienos tokios, manau, ne vieną iš Jūsų ištiks isteriškas juokas. Nesakysiu, apie ką kalbu, bet, manau, puikiai suprasite pamatę tą vaizdą.
Verdiktas
„Blyksnis“ – vienareikšmiškai vienas geriausių „DC“ komiksais paremtų filmų. Jis labiausiai pradžiugina dėl jautrios, emocionaliai stiprios ir itin asmeninės Bario Aleno istorijos bei nostalgiją Timo Burtono „Betmeno“ filmams sukeliančiu reginiu. Kartu tai nenuobodus, veiksmo perpildytas ir techniškai įdomiai pateiktas projektas, kuris tampa dar ir savotišku perėjimu į naują Jameso Gunno ruošiamą serijos viziją.
