Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas, www.DELFI.lt 2023 m. kovo 23 d. 13:49
Prieš pat pasirodymą kino ekranuose 2014 metais, pirmasis „Džono Viko“ filmas net nežadėjo jokios didesnės finansinės sėkmės jo kūrėjams, nes iš pirmo žvilgsnio juosta atrodė kaip dar vienas standartinis VHS eros veiksmo trileris, kuris bus greitai užmirštas. Tačiau Chado Stahelskio surežisuotas projektas netikėtai visus nustebino ir per ganėtinai trumpą laiką tapo kultiniu populiariosios kultūros reiškiniu. Įdomiausia dar ir tai, kad su kiekvienu nauju serijos filmu nutrūktgalviško veiksmo kartelė tik augo ir augo, o svarbiausia, kad filmų kokybė nuo to nesuprastėjo. Todėl kiekviena nauja dalis siūlė žiūrovams vis kietesnius susišaudymus, muštynes, gaudynes ir, aišku, epiškumą. Tad „Džono Viko“ filmai yra itin retas atvejis kino istorijoje, nes tikrai ne itin dažnai galima susidurti su frančize, kurios kiekviena nauja dalis yra vis geresnė ir geresnė. Ir štai, po ketverių metų pertraukos sulaukėme jau ketvirtosios šios negailestingai brutalios ir kietos epopėjos dalies, už kurią buvo atsakingas tas pats Chadas Stahelskis. Šiuo atveju net nevyniosiu žodžių į vatą – čia yra tikras veiksmo žanro šedevras, kurį privalo pamatyti kiekvienas šio žanro ir „Džono Viko“ serijos gerbėjas. Kodėl mėtausi tokiais apibūdinimais? Apie tai sužinosite šioje trumpoje ir „spoilerių“ neturinčioje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Išduotas vieno iš artimiausių bičiulių Vinstono ir kartu įspraustas į kampą „Aukščiausios Tarybos“, Džonas Vikas nusprendžia visiems laikams atsikratyti aukštai samdomų žudikų hierarchijoje stovinčių asmenų ir meta jiems mirtiną iššūkį. Kas nugalės šioje nelygioje kovoje – sužeistas, bet vis dar ant kojų stovintis legendinis žudikas, pravarde „Baubas“ ar visgi tūkstančius pavaldinių visame pasaulyje turintys „Aukščiausios tarybos“ nariai? Niekas nežino.
Kūrinio turinys
Nuolat žiūriu įvairiausius veiksmo filmus, o ir pats žanras man labai patinka dar nuo vaikystės, kai pirmą kartą pamačiau „Rembo“, „Terminatorių“, „Kietai virtus“, „Universalų kareivį“ ir daugelį kitų prieš kelis dešimtmečius populiarių filmų. Todėl nustebinti mane šiuo klausimu yra sunku, nes dažniausiai tiek kino ekranuose, tiek per televizorių mes gauname tą patį per tą patį. Žinoma, išimčių irgi pasitaiko, dėl ko man, aišku, džiugu, bet tai itin reti atvejai, kai veiksmo žanras sugeba pasiūlyti mums kažką ypatingo. Ir taip jau atsitiko, kad prieš maždaug dešimt metų pasirodė trys filmai, kuriuos aš laikau šventa veiksmo žanro trijule – kiečiausias visų laikų gaudynių temos šedevras „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“, kiečiausias visų laikų muštynių temos filmas „Reidas 2“ ir kietas susišaudymų filmas „Džonas Vikas“. Kodėl ne šedevras? Na, nes iki Johno Woo šedevrų „Kietai virti“ ir „Žudikas“ mano paminėtam 2014 metų filmui dar buvo toloka. Tačiau dabar, po ketvirtosios „Džono Viko“ dalies pasirodymo, galiu jau sakyti, kad tai yra ne tik kiečiausias visų laikų susišaudymų filmas, bet ir bene kiečiausias XXI amžiaus veiksmo filmas, kuriame tiek visko vyksta, kad kartais net sunku atsikvėpti. O maloniausia, kad filmas dėl savo ilgos trukmės (beveik 3 valandos) nesugeba nuvarginti tokiu kiekiu veiksmo, kokį mums šįkart padovanojo Chadas Stahelskis. Kalbėti apie siužetą aš net nesivarginsiu, nes, manau, patys pamatysite, kaip gi kietai ir įdomiai čia buvo pateiktas dar labiau išplėstas samdomų žudikų pasaulis, kuriame Džonui Vikui tenka ne tik gelbėti savo kailį, bet ir priešintis rimtai nusiteikusiai organizacijai. Tačiau galiu pakalbėti apie veiksmą, kurio filme tiek daug ir jis toks įvairiapusis, kad beveik neįmanoma ramiai išsėdėti kino salės kėdėje. Be to, naujoji „Džono Viko“ dalis išlaikė visas ankstesnių filmų absurdiškumo ir hiperbolizuoto veiksmo tradicijas, todėl ir pasijuokti, ir panerimauti, ir net nustebti bus kada. O kartu filme mes turime dabar ne vien idealiai subalansuotą ir į siužetą įtrauktą „kulkų baletą“ su epiškais susišaudymais, bet ir ne ką mažiau išraiškingas automobilių gaudynes bei, aišku, meistriškai atliktus ir choreografiškai tikslius veikėjų susirėmimus. Vienu žodžiu – įtampa ir adrenalinas visame kame. Ir tokio veiksmo reginio, kokį mums dovanoja šis filmas, aš niekur kitur nemačiau, todėl po peržiūros negalėjau patikėti, ką pamačiau. Tiesa, dar vienu svarbiu aspektu tampa ir tai, kad kelios ilgos veiksmo scenos atrodė taip stulbinančiai, jog jos tapo vos ne atskiru mini filmu. O už sceną Paryžiuje aš tiesiog privalau nusilenkti Chadui Stahelskiui, nes jis yra tiesiog genijus tame, ką šiame epizode pademonstravo. Žinau, žinau, kalba įspūdžiai, bet kaip gi nekalbės, jeigu filmas sugeba suteikti tokį įspūdingą efektą. Čia, manau, ir sustosiu, nes kalbėti apie šį filmą nereikia, jį tiesiog privaloma pamatyti dideliame ekrane. Asmeniškai man – tai šedevras savame žanre, kurį pranokti gali nebent „Džonas Vikas 5“, nes abejoju, kad net ir itin laukta „Neįmanoma misija“ su Tomu Cruise‘u priešaky sugebės pakartoti tai, kas buvo pademonstruota šiame nepriekaištingame veiksmo projekte.
Techninė juostos pusė
Kaip jau prasitariau, su kiekvienu nauju filmu, „Džono Viko“ serija atrodo vis geriau ir geriau, nes dėl puikių finansinių rezultatų auga ir biudžetas, kuris leidžia kūrėjams manevruoti taip, kaip jie nori. Tad pats produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas čia tikrai be priekaištų. Puikiai pasirinktos lokacijos, jaudinantis ir įtampoje beveik visas tris filmo rodymo valandas laikantis kameros darbas, dėl kruopštaus montažo genialiai sukaltos scenos ir, aišku, galingas bei įvairiausias nuotaikas sukeliantis garso takelis tampa dar ir puikiu pavyzdžiu to, kaip reikia kurti techniškai idealiai subalansuotus veiksmo filmus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau ne vieną kartą sakiau, bet dar pasikartosiu – aktorius Keanu Reevesas buvo gimęs Džono Viko vaidmeniui, lygiai taip pat, kaip ir buvo gimęs įkūnyti legendinį NEO. Kalba jis mažai, užtat veiksmo epizoduose beveik visus triukus jis atlieka pats, kas negali nežavėti. O dar ta nepriekaištinga charizma ir aktoriaus žavesys tiesiog nuginkluoja. Be jo filme turime ir nemažai tokių serijos senbuvių kaip Laurence‘as Fishburne‘as, Ianas McShane bei prieš kelias dienas anapilin iškeliavęs Lance‘as Reddickas. Visi jie buvo tokie pat šaunūs, kaip ir anksčiau. Tačiau padavė ir naujokų, kuriais irgi buvo neįmanoma atsigrožėti. Labiausiai man čia įstrigo Donnie‘is Ienas ir Hiroyukis Sanada. Šie džentelmenai visuomet papuošia bet kokį filmą savo buvimu, o jų kovų meistriškumas šiame filme tik dar labiau pagardino bendrą reginį. Neatmeskime ir Billo Skarsgardo, kuriam atiteko pagrindinio antagonisto vaidmuo. Jis buvo tikrai neblogas tame, ką veikė ekrane, bet visgi ne toks charizmatiškas, kaip kiti filme pasirodę aktoriai.
Verdiktas
„Džonas Vikas 4“ – šedevras, kuris turi viską, dėl ko daug kas myli veiksmo žanrą. Juostoje begalė nutrūktgalviškų gaudynių, choreografiškai preciziškų susišaudymų, epiškai atrodančių muštynių ir visa tai pateikta taip genialiai, taip kietai, taip kruopščiai ir taip originaliai, jog bet kuris kitas XXI amžiaus veiksmo filmas galėtų pavydėti tokio idealaus veiksmo balanso. Jau nekalbant apie charizmatiškus aktorius, neprailgstančią trijų valandų trukmės istoriją ir pasirinktas lokacijas veiksmui, kurios davė šiai kino serijai atskirą žavesį ir didybės jausmą.
