Darius Voitukevičius
2018 metais studija „Universal Pictures“ kartu su prodiuserine kompanija „Blumhouse“ reanimavo vieną žymiausių visų laikų „skerdynių“ stiliaus siaubo filmų „Helovinas“. Tik tai nebuvo joks perdirbinys, o tiesioginis originalios juostos pratęsimas su tais pačiais personažais ir aktoriais, kurie prieš keturis dešimtmečius tuos personažus įkūnijo. Na, o toks sumanymas finansiškai pasiteisino, dėl ko ilgai žanro gerbėjų lauktas Maiklo Majerso sugrįžimas į didžiuosius ekranus pavirto į visą trilogiją, kurią surežisavo Davidas Gordonas Greenas.
Tačiau 2022 metais pasirodžius trečiajam naujai iškeptos „Helovino“ trilogijos filmui, su šia serija kuriam laikui teko atsisveikinti. Bet atsisakyti auksinius kiaušinius nešančios vištos niekam nesinorėjo. Todėl netrukus po „Helovino“ pabaigos buvo nuspręsta panašiu principu pristatyti kokią nors kitą legendinę ir daugelio pamirštą siaubo seriją. Taip ir gimė idėja sukurti legendinio, dešimčiai „Oskarų“ nominuoto ir baisiausio visų laikų filmo titulą turinčio 1973 metų režisieriaus Williamo Friedkino šedevro „Egzorcistas“ pratęsimą. Tad vien už teises į „Egzorcistą“ kūrėjams reikėjo pakloti stulbinančius 400 milijonų dolerių. Jau nekalbant apie produkcijos biudžetą ir reklaminę kampaniją, kuri bendrai siekia 100 milijonų dolerių.
Ar ši rizika pasiteisino ir mes gavome dėmesio vertą ir originalui gėdos nedarantį tęsinį, kurį surežisavo tas pats už „Helovino“ trilogiją atsakingas Davidas Gordonas Greenas? Štai kur svarbus klausimas, kuriam netrukus suteiksiu atsakymą.
Apie ką mes čia…
Dvi geriausios pradinių klasių mokinės Katerina ir Andžela netikėtai dingsta. Jų pradeda ieškoti visas miestelis, tačiau niekas negali rasti jokių dingimo pėdsakų. Po trijų dienų mergaitės yra surastos toli nuo namų ir viskas būtų gerai, jeigu ne keistas jų elgesys. Laikui bėgant paaiškėja, jog jos yra apsėstos demono, o kad jas būtų galima nuo jo išlaisvinti, reikia egzorcizmo seanso.
Kūrinio turinys
Iš karto atsakysiu jums į klausimą – ar reikia būti mačiusiam originalų 1973 metų filmą, norint suprasti tęsinį? Ne, nereikia, nes ši istorija nors ir yra susijusi su prieš penkis dešimtmečius pateiktais įvykiais W. Friedkino filme, ji yra vystoma savarankiškai. Bet pasižiūrėti originalą raginu, nes tai tiesiog labai geras ir savo laikais daug šiurpo kino mylėtojams sukėlęs filmas, kuris tapo nemirtinga siaubo žanro klasika. Na, o tiems, kurie jau kažkada buvo matę šią juostą, patarčiau ją dar kartą peržiūrėti. Kodėl? Nes gausite ne tik visai neblogą nostalgijos jausmą, bet tuo pačiu galėsite tiesiog geriau suprasti naujame filme pateiktas užuominas, kurios bus susijusios su originalu. Kas liečia naują filmą, aš tikrai nežadu jums išpasakoti nieko, kas sugadintų peržiūrą, bet turiu užsiminti apie kelis svarbius niuansus. Pirmiausia, filmas pirmą pusvalandį atrodo kaip kokia drama ir kartu jo siužetas vystomas labai lėtai, dėl ko gali susidaryti įspūdis, jog ne į tą seansą patekote. Man taip buvo, nes jokio siaubo ar bent jau mažytės įtampos aš negavau. Ir tada prasidėjo visas malonumas. Tad tiesiog raginu ramiai pralaukti tą pusvalandį, įsitraukiant į rodomą ekrane istoriją, kad vėliau su kaupu gautumėte tikrą siaubo spektaklį. Antra – filmo siužetas ir bendras šio pasakojimo stilius yra priartintas prie originalo, todėl tam tikrais momentais gali susidaryti toks jausmas, jog žiūrite ne 2023 metais išleistą filmą, o prieš gerus keturis dešimtmečius pasirodžiusį siaubo žanrui priklausantį projektą. Man tai netrukdė, nes myliu senus filmus, bet šiuolaikiniam žiūrovui, pripratusiam prie kitokio pobūdžio filmų, gali būti sunku suprasti, kodėl ši juosta atrodo taip senamadiškai.
Trečias ir asmeniškai man svarbiausias šios istorijos niuansas – nežinomybė. Intriga filme vyrauja iki pat pabaigos, o netikėti siužetiniai sprendimai ir visiškai nenuspėjami veikėjų veiksmai sukuria ekrane išties įdomų bei kraupų reginį. O kalbant apie siaubą, jo čia tikrai pakanka. Ypatingai pabaigoje, kai mums tenka regėti kovą su demonu. Tad net „siaubo šokliai“ šiame filme yra nenuspėjami, kas ir padaro jį vienu iš ryškiausių šių metų žanro atstovų. Tiesa, pats žiaurumas nebuvo toks, kokio tikėjausi, todėl nemalonių arba labai jau atvirų vaizdų šioje juostoje buvo minimaliai. Veikėjai man patiko. Aišku, neturėjo jie tokios charizmos, kaip personažai originaliame filme, bet į juos buvo tikrai įdomu žiūrėti ir tuo labiau tikėti tuo, ką jie sakė ar darė. Ir čia kalbu tik apie antraplanius personažus, nes net apsėstos demono mergaitės buvo fenomenaliai pateiktos. Panašius šiurpuliukus patyriau šiais metais tik stebėdamas filmo „Piktieji numirėliai prisikelia“ veikėjus, kurių pateikimas kažkiek buvo makabriškesnis už šio filmo egzorcizmui paruoštus personažus. Apibendrinus, manau, kad išėjo tikrai geras originalaus filmo pratęsimas, kuris nors ir neveikia taip stipriai kaip 1973 metų juosta, bet čia tik dėl to, jog turime panašaus pobūdžio filmų. Tad jeigu mėgstate filmus apie egzorcizmą ir jums patinka kokybiški siaubo pasakojimai, manau, kad verta užmesti akį į šį naują D. G. Greeno režisūrinį darbą.
Techninė juostos pusė
Dėl pasendinto stiliaus ir klasikiniams filmams būdingų techninių aspektų, naujas „Egzorcistas“ dovanoja išties malonų įspūdį. Specialiųjų efektų čia beveik nėra, o praktiniai labai priartina prie originalo, kas irgi juostai į naudą. Aišku, kameros darbas, vaizdo montažas ir garsas filme savo vietose. Visgi didžiausiu šiurpu šiuo atveju tampa produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas su grimu bei dekoracijomis priešaky. Na, o garso takelis sugeba sukelti milžinišką pasitenkinimą dėl šiurpą keliančios atmosferos sukūrimo ir kartu dėl puikiai į rodomą sceną įterptos legendinės „Egzorcisto“ melodijos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme turime originalaus filmo aktorę Elle Burstyn, kuri pasirodo trumpai, bet užtikrintai, suvesdama 1973 metų juostą su nauju filmu. Bet ne vien ji čia žibėjo. Man labai patiko apsėstas mergaites įkūnijusios Olivia O‘Neill ir Lidya Jewett, kurios buvo tokios pat šiurpios, kaip ir prieš penkis dešimtmečius panašų vaidmenį atlikusi Linda Blair. Bet ar ji filme pasirodys? Paslaptis. Taip pat čia galime pamatyti Jennifer Nettles, Ann Dowd, Leslie Odomą jaunesnįjį, Raphaelį Sbarge‘ą, E. J. Bonillą ir Danny McCarthy. Jie taip pat nenuvylė savo pasirodymais.
Verdiktas „Egzorcistas: tikintysis“ – gėdos legendiniam 1973 metų Williamo Friedkino šedevrui nedarantis ir kartu visiškai savarankišką istoriją pristatęs siaubo filmas, kuris turi ne vien originalui būdingas technines savybes, bet tuo pačiu sugeba išlaikyti įtampą, intrigą bei savotišką nostalgiją iki pat finalinių titrų.
