Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Praėjus šešeriems metams po paskutinio solinio „Galaktikos sergėtojų“ filmo pasirodymo bei pusmečiui nuo trumpametražio „Disney+“ platformoje pasirodžiusio kalėdinio epizodo, atėjo laikas naujam ir paskutiniam šios Jameso Gunno sukurtos serijos akordui. O koks gi yra tas „Galaktikos sergėtojų“ trilogijos finalas? Į šį klausimą be jokių „spoilerių“ atsakysiu šioje trumpoje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Įkūrusi savo būstinę ir pagaliau atradusi savotišką ramybę, „Galaktikos sergėtojų“ komanda net nenutuokė, kad visai netrukus jiems teks susiremti su vienu iš pačių galingiausių padarų visatoje – Adamu Varloku. Kas jis toks ir koks yra jo pagrindinis tikslas? Tą turi sužinoti Peterio vadovaujami bičiuliai, kitaip ne tik jiems, bet ir visai galaktikai gali grėsti milžiniška katastrofa.
Kūrinio turinys
Pasikartosiu – asmeniškai man, kaip ir, manau, daug kam, yra visiškai nusišvilpti į „Marvel“ kino visatą po grandiozinio „Keršytojai. Pabaiga“ finalo. Ir nors keli ketvirtosios fazės filmai mane išties pradžiugino bei suteikė puikią pramogą, visgi žiūrint į bendrą serijos koncepciją bei jos ateities planus, jokio ažiotažo nejaučiu. Tačiau su „Galaktikos sergėtojais“ yra visiškai atvirkščiai, nes Jamesas Gunnas puikiai žino, kaip pradžiuginti žiūrovą ir tuo pačiu suteikti jam neužmirštamas akimirkas kine žiūrint eilinį „Marvel“ filmą. Tad taip, šio filmo be galo laukiau ir pasakysiu atvirai – nenusivyliau. Liūdna tik dėl vieno: kad tai buvo paskutinis Jameso Gunno filmas „Marvel“ visatoje, po kurio jis imasi kelti ant kojų „DC“ seriją. Tačiau, grįžtant prie „Galaktikos sergėtojų“ finalo, galiu pasakyti, kad filmas lygiai taip pat, kaip ir dvi ankstesnės dalys, sugeba prikaustyti prie ekrano ne vien dėl siužeto, bet ir nuoširdžiai pristatytų personažų. Jau aš nekalbu apie patį humorą, kuris nebuvo toks lėkštas, kaip beveik visuose paskutiniuose „Marvel“ filmuose. Svarbu dar ir tai, kad kiekviename iš trijų filmų yra pateikiami ganėtinai dramatiški siužetiniai vingiai, kurie leidžia ne tik susitapatinti su veikėjais, bet ir kartu su jais pereiti ganėtinai ilgą ir emocionalų kelią. Ir trečioji dalis prieina prie viso to kelio pabaigos, dėl ko žiūrovams peržiūros metu gali būti emocionaliai sunku. Čia jau nesivelsiu į detales, nes, kaip bebūtų, paslaptis reikia saugoti, o ir gadinti kitiems įspūdžių nesiruošiu. Patiko man, kaip šiame filme buvo patiekti tiek seni, tiek nauji personažai. Pagrindinė „Sergėtojų“ šutvė nestovi vietoje ir sugeba pateikti kai ką naujo, įdomaus bei dar nematyto, o ir kiekvieno iš esminių serijos personažų asmeninė istorija taip pat nenuvilia. Jamesas Gunnas viską šiuo atveju pristatė su derama pagarba, todėl neįmanoma nesidžiaugti. Kalbant apie naują veikėją Adamą Varloką, kuris tapo savotišką misiją turinčiu visos šios juostos antagonistu, manau, daugžodžiauti nereikia – jo potencialas nebuvo išnaudotas. Man šis blogiukas patiko žymiai mažiau nei EGO su Ronanu, kurie turėjo stiprią motyvaciją, įdomią pasaulėžiūrą ir, aišku, patį pristatymą. Jame nebuvo galima jausti grėsmės, todėl jaudintis dėl Peterio, Drakso ar Gamoros man tikrai nesinorėjo. Adamas nebuvo toks, kokį jį pavaizdavo komiksuose. Tačiau čia jau patys turite jį pamatyti, nes, mano nuomone, Adamas yra vienas iš nykesnių iki šiol „Marvel“ kino visatoje pasirodžiusių blogiečių. Aišku, palyginus su Tanosu, Kangu, Kilmongeriu ar kokiu Lokiu čia išvis tragedija. Bet ne vien jis čia buvo blogio pusėje, todėl tą dar galima atleisti. Veiksmo filme pakankamai daug, netikėtumų ir visokiausio plauko siurprizų irgi yra, tad juostą išties malonu žiūrėti. Pramogą ji tikrai garantuoja, o, kas svarbiausia, suteikia šiek tiek aiškumo ir savotiškos vilties pačiai „Marvel“ serijai, kuri pastaruoju metu kenčia ir praranda vis daugiau auditorijos.
Techninė juostos pusė
Vienu iš įdomiausių ir, mano kuklia nuomone, geriausiai išdirbtų „Marvel“ kino visatos pasaulių yra „Galaktikos sergėtojų“ serijoje. Ir kalbu ne vien apie puikius specialiuosius efektus, bet ir bendrą koncepciją. Visų trijų dalių produkcijos dizainas tiesiog užburia, o meninis apipavidalinimas su originaliai atrodančiomis dekoracijomis, išskirtiniais veikėjų kostiumų dizainais, grimu ir šukuosenomis pavergia. Ir taip, šis filmas savo techniniais aspektais niekuo nenusileidžia ankstesnėms dalims. Tačiau ne vien CGI fiesta ar Jameso Gunno sugalvoti vizualūs sprendimai paperka, bet ir dar vienas nerealus garso takelis, kuris džiugina mus nuo pirmųjų juostos kadrų iki didingai atrodančio finalo. Šįkart žiūrovus savo nuostabiais kūriniais palepina tokie muzikos gigantai kaip Radiohead, Rainbow, Alice Cooper, Beastie Boys, Bruce‘as Springsteenas, Fath No More ir Florence + The Machine. Kameros darbas filme irgi puikus. Dinamiškai ir žvaliai nufilmuotos veiksmo scenos akimirksniu įtraukia į tą savotišką kosmoso platybėse vyraujantį chaosą, o tvarkingas bei ne ką mažiau efektingai sukaltas vaizdo montažas neleidžia jausti visiškai jokio nuobodulio, nors filmo trukmė yra tikrai solidi. Galingas garso montažas sustiprina bendrą efektą, todėl filmas atrodo toks energingas ir epiškas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad nereikia pristatinėti pagrindinių šios šaunios trilogijos aktorių, nes visi jie ir vėl pasirodė puikiai, o kai kurie iš jų šįkart padovanojo mums itin dramatišką vaidybą. Deja, nenoriu veltis į „spoilerių“ sekciją. Tad tiek Chrisas Prattas, Dave‘as Bautista, Karen Gillan, Zoe Saldana, Pom Klementieff bei savo balsus padovanoję Vinas Dieselis su Chrisu Cooperiu buvo fantastiški tame, ką čia nuveikė. Užtat į ką noriu atkreipti dėmesį, tai į naujoką Willą Poulterį, kuris kultinio blogiuko Adamo Varloko vaidmenyje buvo puikus, bet neišnaudojęs personažo potencialo. Ir nors tai buvo nuostabiai įkūnytas personažas, kuris, mano nuomone, galėjo pralenkti kitus du anksčiau šioje trilogijoje pasirodžiusius blogiukus, bet filmo kūrėjams nepavyko to padaryti. Taip pat komplimentų nusipelno Elizabeth Debicki, Maria Bakalova, Seanas Gunnas ir Sylvesteris Stallone už itin ryškius bei įsimintinus pasirodymus. Ir nors kai kurie iš jų ekrane šmėžavo trumpai, bet to visiškai užtenka, kad žiūrovas liktų patenkintas.
Verdiktas
„Galaktikos sergėtojai. III dalis“ – logiškas, emocionalus ir visiškai jokio pratęsimo nereikalaujantis Jameso Gunno sukurtos trilogijos finalas, kuris lygiai taip pat, kaip ir ankstesnės šios serijos dalys, prikausto prie ekrano dėl charizmos nestokojančių veikėjų, nestandartinio bei itin žavaus humoro ir išties stulbinančios vizualios pusės. Tad jeigu penktoji „Marvel“ kino visatos fazė prasidėjo ne kaip, ši juosta dar suteikia vilties, kad, galbūt, ne viskas dar prarasta ir „Marvel“ ateityje įgaus tokią pačią jėgą, kaip besirutuliojant visų mėgstamai „Begalybės“ sagai.
