Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Vienas ryškiausių visų laikų JAV režisierių, tikra kino ikona ir filmų genijus, Martinas Scorsesė, kurio dėka mes išvydome tokius kino šedevrus kaip „Taksistas“, „Įsiutęs bulius“, „Geri vyrukai“, „Kazino“, „Volstryto vilkas“ ir tiesiog puikius filmus „Paskutinis Kristaus gundymas“, „Kuždesių sala“, „Infiltruoti“, „Airis“, sugrįžta su savo nauju, net 200 milijonų dolerių kainavusiu bei būsimu kino apdovanojimo sezono dalyviu – kriminaline drama „Gėlių mėnulio žudikai“. 24 Filmo pamatu tapo tikrais įvykiais paremta žurnalisto Davido Granno 2017 metais išleista knyga „Gėlių mėnulio žudikai: Oseidžų žmogžudystės ir FTB gimimas“, kuri leido pažvelgti iš ganėtinai artimos perspektyvos į kraupius XX amžiaus pradžioje įvykdytus nusikaltimus prieš JAV Didžiojoje lygumoje gyvenusią Oseidžų indėnų sijų gentį. O kodėl šis naujas Martino Scorsesės filmas yra toks geras bei, mano kuklia nuomone, geriausias iš visų 2023 metais kino teatruose pristatytų filmų? Į šį klausimą atsakysiu šiek tiek vėliau.
Apie ką mes čia…
XX amžiaus pradžioje Oklahomos valstijoje netikėtai buvo aptikta nafta, kurios savininkais tapo ten gyvenę Oseidžų genties indėnai. Vos per kelerius metus jie tapo vienais iš turtingiausių žmonių šalyje. O kur yra milžiniški turtai, ten visada atsiras tie, kurie norės tuos turtus pagrobti. Taip neužilgo ir prasidėjo paslaptingos indėnų žmogžudystės, kurias ištirti yra pasiunčiamas ką tik gimusios JAV saugumo ir žvalgybos tarnybos (FTB) agentas Tomas Vaitas.
Kūrinio turinys
Šiais metais esu žiūrėjęs labai daug filmų, nemažai jų dar laukiu, nes žinau, kad verta, tačiau galiu pasakyti, kad nei vienas iš mano šiais metais kine matytų filmų nepalietė manęs emocionaliai taip stipriai, kaip šis naujas Martino Scorsesės šedevras. Netgi mano be galo mylimas Christopheris Nolanas su savo nepriekaištingu „Openheimeriu“ truputį nusileidžia šiai dabar aptariamai juostai, kitaip tai būtent jis ir gautų geriausio metų filmo titulą. Na, o naują Martino Scorsesės filmą žiūrėjau gana seniai, berods pavasarį, bet iki šiol gautas įspūdis manęs neapleido nei vienai akimirkai. Tai didinga, kruopšti, įtraukianti, įtampos nestokojanti ir jaudinanti tikrais įvykiais paremta istorija, į kurią nebuvo sunku įsijausti. Tad beveik pusketvirtos valandos trukusi filmo peržiūra prabėgo visiškai nepastebėtai ir paliko išties ryškų pėdsaką. Filmas sukelia nemažai peno apmąstymams, o jame pristatyta vienos šeimos drama leidžia suvokti ne vieną gyvenimišką tiesą apie tai, ką mes įsileidžiame į savo šeimos ratą. Tik neišsigąskite, aš tikrai nežadu „spoilinti“, nes tikriausiai daug kas iš jūsų nėra skaitęs romano, todėl pabandysiu kuo trumpiau apžvelgti pačius svarbiausius šio filmo siužetinius niuansus, neatskleisdamas esmės bei nesugadindamas jums visos intrigos.
Taigi filmas paliečia vienos konkrečios šeimos bei bendruomenės tragediją, kuri yra vystoma iš kelių įdomių siužeto pozicijų – šeimos narių, konkretaus miesto gyventojų ir teisėsaugos. O įdomiausia tai, kad pati intriga išlaikoma iki pat galo, todėl didesnę filmo dalį sunku suvokti, kas yra kas ir kaip gi pasibaigs viena ar kita filmo pradžioje pateikta siužetinė linija. Tad galiausiai gauname ne vien kriminalinę istoriją, sukrečiančius draminius įvykius, bet ir pakankamai gudriai į siužetą įtrauktą detektyvą. Visi šie trys žanriniai komponentai puikiausiu būdu susipina tarpusavyje, dovanodami įtraukiantį reginį. Aišku, svarbiausiu po pačios prasmingai pristatytos bei kraupios istorijos šio filmo akcentu tampa gerai parašyti dialogai ir tobulai sukuti personažai. Tiesiog pasaka, kokius gilius, charizmatiškus, išskirtinius ir, kartu, įdomius veikėjus mes čia matome. Kiekvienas iš pagrindinių personažų gauna nemažai ekraninio laiko savo charakterio atskleidimui, o, tuo pačiu, kiekvienas iš jų sugeba sukelti įvairiausias emocijas, pradedant gailesčiu, džiaugsmu, susirūpinimu ir užbaigiant pykčiu bei neapykanta. O taip, filme matome labai daug kontraversiškai vertinamų personų, kurios siužetinės eigos metu sugeba pasikeisti arba į geresnę, arba į blogesnę pusę. Filmas yra lėtas, bet tvarkingas, informatyvūs ir tiesiog žavus savo ekrane pristatytu laikotarpiu. Kaip ir kituose filmuose, čia mes matome milžinišką režisūrinį Martino Scorsesės kruopštumą, dėl kurio filmas skleidžia natūralumą, prie kurio sunku prikibti. Be to, smurto, brutalių epizodų ir atvirumo juostoje taip pat netrūksta, dėl ko ji žiūrisi dar tikroviškiau. Apibendrinus, galiu tik pabrėžti vieną faktą – ši juosta savo pateikimu, atmosfera, gvildenama tema ir tam tikrais siužetiniais sprendimais yra labai gimininga vienam iš geriausių XXI amžiaus kino projektų – Paulo Thomaso Andersono sukurtam 2007 metų šedevrui „Bus kraujo“. Tad jeigu jums šis filmas padarė milžinišką įspūdį, manau, kad ir naujas Martino Scorsesės hitas turės tokį patį efektą. Nors šie metai dar nepasibaigė ir mūsų laukia dar ne vienas puikus filmas, kuris kitais metais pretenduos į svarbiausius kino apdovanojimus, nemanau, kad kuris nors iš jų sugebės pranokti šį Martino Scorsesės šedevrą. Genialus, tiesiog genialus ir kruopščiai sukurtas kriminaliniam žanrui priklausantis draminis epas, kurio nevalia praleisti didžiuosiuose kino ekranuose.
Techninė juostos pusė
Kai filmo produkcijai yra skiriamas 200 milijonų dolerių biudžetas, o jo režisieriumi tampa koks nors iškilus kino virtuozas, dažniausiai yra pasiekiamas tobulas rezultatas. Ir taip – techniškai tai puikus filmas. Labiausiai mane čia sužavėjo vaizdo montažas ir kameros darbas. Jie leido iš gana artimos pozicijos pažvelgti į ekrane rodomus įvykius, todėl ne vieną kartą žiūrėdamas šį filmą jaučiausi taip, lyg dalyvaučiau visame veiksme kartu su juostos personažais. Na, o perėjimai nuo vienos scenos prie kitos sukeldavo vis daugiau įtampos. Be abejo, techniniu atžvilgiu filmas turi dar ir kitus privalumus, pavyzdžiui, itin specifinę bei jaudinančią atmosferą sukuriančias muzikines kompozicijas, galingą garsą susišaudymų ir sprogimų scenose, taip pat kruopščiai ekrane rodomą laikotarpį atkuriantį meninį apipavidalinimą. Dekoracijos, kostiumai, grimas – viskas idealu. Produkcijos dizainas irgi nešlubuoja, kas padaro šį filmą vienu iš vizualiai geriausių 2023 metų reginiu kine.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagaliau, taip, pagaliau mes gavome tai, ko norėjome ilgus metus – Leonardą DiCaprio ir Robertą DeNirą viename Martino Scorsesės režisuotame filme. Svajonės pildosi ir jos pildosi galingai, nes abu aktoriai atliko vienus iš geriausių savo vaidmenų per daugelį metų. Tačiau nereikia čia tų ditirambų, nes ir taip visi mes žinome, kokie talentingi aktoriai jie yra. Ypač jų talentai atsiskleidžia, kai reikia vaidinti pas tokius kino meistrus kaip Martinas Scorsesė. Tačiau, asmeniškai man, labiausiai visame filme patiko pagrindinį moterišką vaidmenį atlikusi Lily Glandstone, kuriai linkiu bent jau „Oskaro“ nominacijos. Tiek daug kančios, tiek daug emocijų, tiek daug dramos buvo galima pastebėti jos įkūnytame personaže, kad net nepamenu, kada taip stipriai buvau paveiktas kokio nors personažo filme. Be abejo, tuo filmo gerumas nepasibaigia, nes čia trumpam pasirodo ir tokie puikūs charakteriniai aktoriai kaip Jesse‘is Plemonsas, Johnas Lithgowas, Brendanas Fraseris, Sturgillas Simpsonas ir Tantoo Cardinal.
Verdiktas
„Gėlių mėnulio žudikai“ – ne tik vienas geriausių Martino Scorsesės karjeros darbų, bet ir neabejotinai pats geriausias 2023 metais kine pristatytas filmas, kurio didžiausiais privalumais tampa kruopštus ir šokiruojančius įvykius pateikęs siužetas, solidi režisūra, nepriekaištinga aktorių vaidyba, akis bei ausis džiuginanti techninė dalis ir, žinoma, susimąstyti priverčianti tema. Trumpai tariant – tobulas ir kino salių vertas pusketvirtos valandos trunkantis reginys.
