Geri bičiuliai ir kompanionai George‘as Lucasas su Stevenu Spielbergu 1981 metais pasauliui pristatė vieną ikoniškiausių visų laikų kino herojų – Daktarą Indianą Džounsą, kurio nuotykiai ne tik pavergė visko mačiusius kino mylėtojus, bet ir tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi.
Na, o kartu su filmu „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ gimė jau virš keturių dešimtmečių gyvuojanti ir savo laikais nuotykių žanrą pakeitusi kino serija. Gaila tik dėl vieno, kad nors ir kokie pelningi bei žiūrovų mylimi yra šios serijos filmai, jų pasirodymas kino ekranuose yra išties labai retas.
Todėl džiugu, kad praėjus penkiolikai metų nuo 2008 metų finansiniu hitu tapusio filmo „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“, mes ir vėl galime pasinerti į naują bei, kaip sako kūrėjai, finalinį Indianos Džounso žygį. Žygį, kuriam vadovauti šįkart buvo paskirtas ne Stevenas Spielbergas, o žinomas iš „Logano“, „Ties jausmų riba“ ir „Le manas’66: Plento karaliai“ režisierius Jamesas Mangoldas. Ar jam pavyko išlaikyti senų filmų dvasią ir nepasišiukšlinti? Netrukus sužinosite.
Apie ką mes čia…
1944 metais archeologas Indiana Džounsas kartu su savo ištikimu bičiuliu Basilu Šo sustabdė piktus kėslus turėjusį nacį Jurgeną Volerį ir neleido jam rasti paslaptingo artefakto, kuris galėjo pakeisti visą karo eigą. Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus JAV vyriausybė pradėjo verbuoti buvusius nacius savo kosminei programai, kad su jų pagalba kosminėse lenktynėse galėtų nurungti Sovietų Sąjungą. Tarp jų yra ir pats Jurgenas. Apie tai sužinojęs Indiana Džounsas suvokia, jog buvęs nacis turi savų kėslų, dėl ko nusprendžia jį demaskuoti ir taip išgelbėti pasaulį nuo artėjančio chaoso.
Kūrinio turinys
Per tuos keturis dešimtmečius nuo pirmojo filmo apie Indianos Džounso nuotykius pasirodė tiek daug išvaizdžių, įdomių, patrauklių bei kokybiškų nuotykių žanrui priklausančių filmų kaip „Padaužos“, „Romanas su brangakmeniu“, „Džiumandži“, „Kodas L.O.B.I.A.I.“, „Bibliotekininkas“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“, bet nei vienas iš jų nesugebėjo prilygti savo šarmu šiai George‘o Lucaso ir Steveno Spielbergo sukurtai kino serijai.
Tad belaukdamas penktosios ir finalinės dalies, nusprendžiau prisiminti kiekvieną iš keturių 1981 – 2008 metais pasirodžiusių filmų, kad naujojo filmo premjeros dieną pajusčiau visą puokštę nostalgiškų jausmų. Ką, aišku, patariu padaryti ir Jums, nes kiekvienas iš tų keturių filmų yra savotiškai geras bei įdomus.
Ir taip, mano nuomone, ketvirtasis filmas irgi nėra toks prastas, kaip apie jį atsiliepia pikti liežuviai. Na, o dabar, manau, metas aptarti grandiozinį „Indianos Džounso“ serijos finalą, kuris išties logiškai bei pagarbiai užbaigia visą šio charizmatiško personažo istoriją.
Pirmiausia, dėl ko šis filmas džiugina, tai dėl jo išties gerai susukto tempo, kuris nei vienai akimirkai neleido man nuobodžiauti kino salėje, kas, aišku, yra labai svarbu, nes veiksmas, gaudynės, muštynės ir susišaudymai vienaip ar kitaip buvo labai svarbiu kiekvieno šios kino serijos elementu. Ir čia situacija yra identiška. Ypatingai sužavi pirmasis pusvalandis, kuris akimirksniu leido suvokti visą šio filmo potencialą. Bet vien žvaliai susukta siužetine linija sotus nebūsi, nes, kaip ne kaip, kiekvienas iš anksčiau pasirodžiusių filmų žavėjo dar ir savo paslaptingomis bei įtampoje laikančiomis istorijomis.
Tad antru šios juostos koziriu, bent jau man, tapo labai tvarkinga, intriguojanti, bei šiek tiek loginių nesusipratimų turinti istorija, kuri paperka nuoširdžiai pateiktų ir nostalgiją sukeliančiu nuotykiu tiek žiūrovams, tiek ir pačiam pagrindiniam šio nuotykio dalyviui Indianai Džounsui. Kitaip kalbant – tai yra paskutinis išbėgimas į aikštelę prieš atsisveikinant visam su gerbėjais.
Ir jeigu pagalvojote, kad „spoilinu“, tai, deja, ne. Visgi apie finalą aš nieko nesakau, o jis, manau, gali sukelti diskusijų, kas irgi filmui į naudą. Patiko man ir tai, jog pagaliau į seriją buvo sugražinti naciai, su kuriais gerbiamam archeologui teko susidurti pirmajame ir trečiajame filme. Jų pateikimas, motyvacija bei pagrindinis tikslas irgi yra pristatyti iš gana žiūroviškos, nors ir kažkiek nuvalkiotos perspektyvos. Bet ar tai sutrukdė mėgautis rodomu reginiu ekrane? Aišku, kad ne.
Ir trečiu, ne ką prastesniu, filmo momentu tampa šarmingi veikėjai – pradedant Indianu Džounsu ir baigiant naciu Jurgenu Voleriu. Tiesa, filme be jų turime ir kelius naujokus, turime dar ir serijos senbuvius, kurie puikiausiu būdu papuošė savo trumpu, bet įsimintinu pasirodymu. Čia man nesinori nieko per daug atskleisti, dėl ko pabūsiu paslaptingas.
Neatskleidžiant nieko svarbaus - mes gauname klasikinio pobūdžio, nostalgijos perpildytą ir tiesiog smagiai nuteikiantį nuotykį kine, kuris nedaro gėdos nei „Indianos Džounso“ serijai, nei pačiam žanrui. Gal taip sakau dar ir dėl to, jog elementariai trūksta mums tokio tipo filmų dideliuose ekranuose. Bet nuoširdžiai, filmas man padarė teigiamą įspūdį, todėl raginu jį pamatyti visiems tokio pobūdžio kino gerbėjams ir tuo pačiu deramai atsisveikinti su Indianu Džounsu.
Bent jau kažkuriam laikui, nes tikėtina, jog po kelių dešimtmečių „Walt Disney“ norės sukurti kokį nors perdirbinį ar nereikalingą pratęsimą, tik, aišku, jau su kitais veikėjais.
Techninė juostos pusė
Kai 2019 metais „Netflix“ platformoje pasirodė Martino Scorseses filmas „Airis“, jis sulaukė labai daug kritikos dėl tada dar iki galo neišdirbtos „atjaunėjimo“ (angl. „de-aging“) technologijos. Tačiau manau, kad šis filmas tokios kritikos tikrai išvengs, nes vyresnio amžiaus aktoriai buvo pateikti išties fantastiškai, todėl viskas ekrane atrodė kokybiškai ir tikroviškai. Jau nekalbu apie dėmesio vertą CGI ir visokiausius specialiuosius efektus, kuriais šis filmas yra prifarširuotas.
Ikoniška Johno Williamso muzika, energingas ir nenuobodžiais veiksmo epizodais mus palepinęs kameros darbas, tvarkingas vaizdo montažas ir, aišku, solidus produkcijos dizainas taip pat tapo neatsiejamu šios juostos pliusu. Patiko man dar ir meninio apipavidalinimo aspektai kartu su dekoracijomis, grimu ir kostiumais priešaky.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, galima tik pagirti legendinį Holivudo veteraną Harrisoną Fordą už tai, kad pastaraisiais metais jis įkūnija savo ikoniškiausius personažus. Turėjome jo Haną Solo, turėjome ir Riką Dekardą, o dabar turime finalinį pasirodymą Indianos Džounso amplua. Ir nors per tiek metų jis pasikeitė, jo vaidyba ir charizma išliko tokia pati, kaip ir prieš daug dešimtmečių.
Be jo filme puikiai suvaidino ir talentingasis danų aktorius Madsas Mikkelsenas, kuriam atiteko pagrindinio antagonisto vaidmuo. Kartais jis net užgoždavo patį Harrisoną Fordą, kas, žinoma, suteikė filmui papildomą pliusą, nes, kaip ne kaip, blogiukai filmuose turi būti įdomūs.
Kiti serijos naujokai – Toby‘is Jonesas, Phoebe Waller-Bridge, Antonio Banderasas, Boydas Holbrookas irgi pasidarbavo gerai. Tiesa, filme turime dar ir kelias staigmenas, bet jas jau turite pamatyti patys, nes čia aš būsiu tylus kaip žuvis.
Verdiktas
„Indiana Džounsas ir lemties artefaktas“ – pagirtinai, nostalgiškai ir nenuobodžiai uždaryta legendinė kino serija, kurioje paskutinį kartą ikoniško archeologo Indianos Džounso amplua pasirodė Harrisonas Fordas. Filmas kupinas gero veiksmo, neblogo ir serijai būdingo lengvo humoro, kokybiškų specialiųjų efektų ir, aišku, nenuilstančio nuotykio, kuriam galėtų pavydėti net ir patys iškiliausi šio žanro atstovai.
