Puikus ir charizmatiškas dramos aktorius Johnas Slattery‘is kartais nusprendžia užimti režisieriaus pareigas. Jo pilno metro debiutas – 2014 metų kriminalinė drama „Dievo kišenė“, kuri gal ir nebuvo sensacija, bet išties kokybiškai įgyvendintas projektas.
Ir dabar, praėjus beveik visam dešimtmečiui nuo mano paminėtos juostos pasirodymo, turime puikią progą įvertinti šio Holivudo veterano sugebėjimus komedijoje „Kas nužudė Megę?“.
Arizonoje vyksta keisti dalykai. Vieną vakarą pagrobiama ir nužudoma padavėja Megė Mur. Po kelių dienų keistomis aplinkybėmis miršta kita moteris tokiu pačiu vardu. Ar tai sutapimas? O gal kažkam buvo naudingos šios dvi mirtys? Tą ir turi išsiaiškinti vietinio policijos komisariato vadas Džordanas Sandersas.
Kūrinio turinys
Kai tik pradėjau žiūrėti šį filmą, po maždaug penkiolikos minučių sutapatinau su brolių Coenų darbais, nes panašumas su tokiomis juostomis kaip „Fargo“, „Tiesiog kraujas“, „Didysis Lebovskis“ ir „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ buvo akivaizdus. Mačiau, kad filmo kūrėjai buvo įkvėpti „Oskarinių“ brolių kūryba, dėl to ne tik siužetas, bet ir jo išdėstymo būdas panašus į mano paminėtų kino šedevrų. Tačiau, skirtingai nei brolių Coenų filmai, „Kas nužudė Megę?“ pati istorija yra primityvesnė ir ne tokia stebinanti, o ir išlaikyti dėmesį bei sudominti kažkuo nauju kūrėjams irgi nelabai pavyksta. Tačiau filmas prikausto dėmesį savo banalumu ir idiotiškais siužetiniais sprendimais. Filme yra ir nejaukus, kartais labai kvailas, erzinantis humoras. Būtent tokie komedijos elementai ir gelbėja visą šį ekrane vykstantį absurdą, dėl ko nuobodžiauti seanso metu tikriausiai nereikės. Man buvo smagu žiūrėti šią komediją. Žinoma, tai vienkartinis ir jokios prasmės nesutiekiantis ar gilesnių jausmų nesukeliantis projektas, bet kaip jau rašiau, nejaučiau kančios jį žiūrėdamas.
Filme galima išvysti labai daug charizmatiškų personažų, todėl išsirinkti, kuris iš jų yra smagiausiais arba geriau pristatytas, yra nelengva užduotis. Taip, daugiausiai dėmesio sulaukia policininkų duetas, kuris nejaukiais ir kartais nuvalkiotais dialogais bando sukelti juoką. Man patiko keli antraplaniai veikėjai, kurie lyg ir tapo esminiais šios juostos antagonistais. Bet, deja, negaliu atskleisti jų tapatybių, kad nesugadinčiau pirmo įspūdžio bei pačios intrigos. Tiesa, daugelio filmo personažų charakteriai jau buvo kažkur kitur matyti. Jie tapo esminiu viso šio filmo siužetinės linijos koziriu. Filmas neprailgsta, bet ateityje jo pasižiūrėti dar kartą nesinorėtų. Jeigu norite lengvai praleisti vakarą ir tiesiog pailsėti po sunkios darbo dienos, šis komedijos žanro projektas gali tapti visai nebloga tokio poilsio alternatyva.
Techninė juostos pusė
Didžiausias šios juostos techninės dalies turtas yra vaizdo montažas, kurio dėka iki pat finalo buvo bandyta išlaikyti intrigą, o ir staigus persijungimas tarp scenų su vienais ar kitais veikėjas irgi suteikė šiai juostai žvalumo. Panaudotas neblogas garso takelis, kuris savo muzikinėmis kompozicijomis kai kuriais atvejais sukėlė šiek tiek įtampos ekrane. Meninis apipavidalinimas ir kameros darbas taip pat geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad žiūrovai, pasirinkdami peržiūrėti šį filmą iš pradžių atkreipė dėmesį į išties neblogą žymių aktorių kolektyvą. Filme turime tikrai du ryškius Holivudo veidus – Joną Hammą su Tina Fey, kurie gal ir nespindėjo taip ryškiai, kaip kituose projektuose, bet išlaikė visgi atitinkamą vaidybos lygį. Ir be jų filme buvo charizmatiškų aktorių, kurie savo pasirodymu netgi sugebėjo užtemdyti šį mano paminėtų žvaigždžių duetą. Nickas Mohhamedas, Tate‘as Ellingtonas, Micahas Stockas, Happy‘is Andersonas ir Christopheris Denhamas. Žinau, kad nei vieno iš jų vardas tikriausiai jums nieko nepasako, bet kaip ten bebūtų, suvaidino visi tikrai šauniai.
Verdiktas
„Kas nužudė Megę?“ – juodo humoro, šabloniškais siužetiniais sprendimais papuošta, keistą atmosferą skleidžianti ir neįpareigojančiai pramogai skirta komedija, kuri arba patiks, arba nuvils. Šis filmas tikrai sukels kažkokią emociją, o kokią, čia jau teks patiems išsiaiškinti kino salėje.
