Paaugliškomis komedijomis „Netobula šokėja“ ir „Blogoms mergaitėms viskas“ pasižymėjusi režisierė Laura Terruso šįkart pristato šiek tiek kitokio formato komediją – „Mano pakvaišęs senis“, kurioje pirmu smuiku groja legendinis Robertas De Niro. Ar ši nauja komedija yra bent kažkiek verta Jūsų dėmesio? Atsakymą rasite toliau.
Apie ką mes čia…
Norėdamas pagaliau pasipiršti savo mylimajai Elei, Sebastianas nenorais nusprendžia apie tai pasakyti ir savo konservatyviam italų emigrantui tėvui Salvui. Tik Sebastianas nenutuokė, kad jo suplanuotos piršlybos ir Salvo pažintis su Elės tėvais gali pavirsti į tikrą tragediją, po kurios nežinia, ar išvis įvyks vestuvės.
Kūrinio turinys
Ar kas galėtų man pasakyti, kiek gi mes turėjome iki šiol filmų apie būsimų sutuoktinių tėvų pažintį su kitais tėvais? Todėl vien paskaičius šio filmo aprašymą ir pamačius jo anonsą pagalvojau, kad manęs lauks dar vienas niekuo neišskiriantis iš kitų panašią temą gvildenančių filmų pasakojimas. Ir po peržiūros galiu pagrįsti šį teiginį, nes tai yra labai klišinė, blankiai pateikta, nors ir kai kuriuose vietose visai juokinga komedija. O daugžodžiauti apie tokius filmus man tiesiog nesinori, nes nieko naujo šiuo atveju tikrai nepasakysiu. Galiu tik pamėginti pabrėžti kelis šios juostos pliusus, kurių, beje, čia irgi buvo. Ir vienu iš jų tampa nuvalkiotas, bet tuo pačiu smagiai ekrane perteiktas žvilgsnis į visus įmanomus stereotipus apie italus. Pripažinkime, filmuose mes dažnai galime stebėti dviejų tipų italus – darbščius ir sąžiningus žmones bei mafijozus. Šiuo atveju kalba eina apie pirmąjį variantą, todėl pamatyti iš šono visą gyvenimą sunkiai dirbusio italo požiūrį į turčius yra išties smagu. Antru pliusu tampa kultūriniai skirtumai tarp vienos ir kitos šeimos, todėl pasijuokti iš tų nesusipratimų, kuriuos mums paruošė filmo kūrėjai, irgi galima. Kalbant apie filmo personažus, tai jie irgi atrodo kaip standartiniai klišių rinkiniai, kuriuos galima aptikti beveik kiekviename komediniame filme. Labiausiai iš visų, žinoma, išsiskyrė Sebastiano tėvas Salvas, kuris savo pasisakymais, veiksmais ir savotišku požiūriu į daugelį gyvenimo aspektų buvo įdomiausias iš visų šioje juostoje pasirodžiusių veikėjų. Ir nors jis dramaturgiškai atsiskleidė vangiai, bet, palyginus su kitų personažų pristatymu, tikrai buvo geriausiai išdirbtas kaip asmenybė. Na, o kiti veikėjai tiesiog buvo ekrane kaip kokios siužetinės detalės, kurios ir leido vystytis šiai istorijai. Apibendrinant, nes nemanau, kad verta čia dar ką sakyti, šis filmas yra labiau tinkamas peržiūrai namie po sunkios darbo dienos, nes kino teatruose šiuo metu yra tikrai vertesnių reginių, kuriems labiau vertėtų skirti dėmesį, laiką ir pinigus.
Techninė juostos pusė
Kaip ir visada, nelabai turiu ką pasakyti apie tokio pobūdžio kino techninius niuansus, nes jie niekuo nesiskiria nuo kitų panašių projektų, todėl tik užsiminsiu, kad muzika, vaizdo montažas ir kameros darbas buvo tikrai tvarkingi. Tad ir pati peržiūra neprailgo, taip pat nebuvo kažkokių kitų didesnių trikdžių seanso metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Per pastaruosius du dešimtmečius Holivudo legendos ir dviejų „Oskaro“ laureato Roberto De Niro karjera buvo pilna siurprizų, netikėtumų ir nusivylimo, nes jis vadino arba tokiuose išties dėmesio vertuose projektuose kaip „Airis“, „Džokeris“, „Optimisto istorija“, „Naujokas“, arba pasirodydavo įtartinos kokybės filmuose. Ir, deja, ši komedija nėra išimtis, nors ji tikrai pranoksta daugelį prastų Roberto De Niro filmų. O pats aktorius net nesistengia čia ir vaidinti, o tik yra savimi, kas, žinoma, netrukdo pasimėgauti jo buvimu ekrane. Tačiau, iš kitos pusės, liūdna, kai tokio kalibro talentai yra priversti dirbti prie tokių projektų, o ne mėgautis užsitarnautu poilsiu. Visai neblogai šioje komedijoje atrodė Sebastianas Maniscalco, kuriam teko įkūnyti pakankamai emocionalų ir tuo pačiu įtikinamai pateiktą gėdos jausmą turintį žmogų. Be jo juostoje galima pamatyti „Sekso ir miesto“ žvaigždę Kim Cattrall, žaviąją Leslie Bibb, komedijų senbuvį Andersą Holmsą ir ekrano veteraną Davidą Rasche‘ą.
Verdiktas
„Mano pakvaišęs senis“ – labai klišinė, didesnio susidomėjimo nekelianti, stereotipiniais juokeliais apie italus papuošta ir lengvai pateikta komedija, kurioje kažkiek net liūdna matyti tokią kino legendą kaip Robertas De Niro. Tačiau visumoje filmas pakankamai neblogai atlieka savo kaip vienkartinės pramogos funkciją, o tai jau išties pakenčiamas šio pasakojimo pliusas.
