2014 metais apvažiavęs daugelį prestižinių kino festivalių bei pelnęs nemažai apdovanojimų su unikalia bei drąsia juoda komedija „Šiuolaikiniai žvėrys“, argentinietis režisierius Damian Szifron po beveik dešimties metų tylos nuo jau paminėto projekto sugrįžta į didžiuosius kino ekranus su įtampos nestokojančiu trileriu „Mizantropas“. Ar šis jo naujas projektas irgi yra vertas mūsų dėmesio? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Naujųjų metų išvakarėse Baltimoro mieste nėra ramu, nes kažkur siautėja pavojingas žudikas, kurio aukomis gali tapti bet kas. Kad jį susekti, suburiama speciali FTB agentų komanda, į kurią yra įtraukta talentinga, bet nemažai asmeninių problemų turinti policininkė Eleonora Falko. Moteris turi neblogą uoslę tokio pobūdžio nusikaltimams ir puikiai supranta ieškomo žmogžudžio veiksmus, dėl ko ji šitame tyrime tampa svarbiausiu įrankiu.
Kūrinio turinys
Prieš eidamas žiūrėti šio filmo į kiną galvojau, jog manęs lauks kažkas ypatingo, nes režisieriaus pavardė tikrai kėlė pasitikėjimą. Visgi šis žmogus yra atsakingas už nuostabaus filmo „Šiuolaikiniai žvėrys“ pasirodymą, todėl tikėtis kažkokio klišinio bei daug kartų matyto vaizdo dideliame kino ekrane nebuvo jokio pagrindo. O gaila, nes užkelti milžiniški lūkesčiai dažnai pakiša koją ir galiausiai tenka nusivilti. Šiuo atveju nepasakyčiau, kad buvau pernelyg nusivylęs, nes pačios juostos siužetas buvo pateiktas visai intriguojančiai, o ir bendra paslaptis nebuvo atskleista pakankamai ilgai, dėl ko filmas suteikė man visai gerą adrenalino dozę. Kitas aspektas, jog ši juosta yra labai gimininga panašaus tipo pasakojimams apie serijinių žudikų ar teroristų paieškas, todėl nieko naujo čia pasikaustęs kino mylėtojas tikrai nepamatys. Tai standartinė katės ir pelės žaidimo istorija, kuri suteikia savotišką pramogą ir nepabosta, o tai mano nuomone jau yra šio filmo laimėjimas.Veikėjai filme irgi labai klišiniai, todėl susitapatinti su kai kuriais iš jų nėra taip lengva, o ir pati vyraujanti fone drama ties Eleonora Falko irgi nesuvirpina širdies, nes ji ekrane atrodo gana dirbtinai. Kas liečia pačią veikėją, tai ji irgi filme pateikta labai standartiškai ir su tokio pobūdžio filmams būdingais veikėjų šablonais – ji problematiška, bet sumani. Kas galėjo pagalvoti. Kiti personažai irgi ne visuomet spindėjo ekrane, o ir kai kurie iš jų buvo labai nustumti į šoną, kas dar labiau sumenkino kiekvieno iš jų indėlį į šios istorijos dramaturgiją. Šio filmo pliusu tampa tai, jog pats siužetas čia nestovi vietoje ir žiūrovai gauna nemažai veiksmu papuoštų epizodų, kurie prisideda prie žvalaus ir nenuobodžiai pristatyto siužetinės linijos tempo. Tad kaip jau užsiminiau anksčiau, filmą žiūrėti yra smagu, nes jis kaip ir atlieka svarbiausią savo užduotį – sukuria žmonėms pramogą.
Techninė juostos pusė
Techniniai filmo dalies aspektai atrodo gana standartiškai tokio tipo projektams, todėl kažko ypatingo išskirti kaip ir negaliu, nes filmas sukaltas tikrai tvarkingai. Labiausiai mane čia sužavėjo turbūt kameros darbas, kuris žvaliai perteikė visus įtampą nestokojančius momentus bei kelis kartus užklupo netikėtais manevrais. Muzika kelianti įtampą, vaizdo montažas ir garso montažas nesukeliantys diskomforto peržiūros metu, o meninis apipavidalinimas be priekaištų. Tad komplimentai už grimą, dekoracijas ir veikėjų aprangą atsakingiems žmonėms.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme vaidina pakankamai žinomi ir mano nuomone išties talentingi aktoriai, bet jų vaidybinis potencialas šiuo atveju nebuvo išnaudotas taip, kad jie ekrane blizgėtų kaip kai kuriuose ankstesniuose savo filmuose. Turime čia pastaruoju metu ne itin gerą karjeros etapą išgyvenančią Shailene Woodley, o taip pat ir charizmos nestokojantį Beną Mendelsohną. Abu šie aktoriai įtikinamai įkūnijo jiems patikėtus personažus, bet ties tuo jie ir apsistojo. Be jų filme savo pasirodymu mane pradžiugino Ralphas Inesonas, kuris bent jau man čia buvo pačiu ryškiausiu iš viso filmo aktorių kolektyvo. Aišku, filme dar galime pamatyti Jovaną Adepą, Marcellą Lentz-Pope, Rosemary Dunsmore, Michaelį Gramą ir Darcy Laurie.
Verdiktas
„Mizantropas“ – visiškai standartinis, klišinis bei ne itin originaliai atrodantis savo siužetiniais sprendimais kriminalinis trileris apie žudiko paieškas, bet tuo pačiu tai ir filmas, kuris suteikia išties žvalią, įtampos kupiną bei techniškai tvarkingai sukaltą pramogą, dėl ko jį pasižiūrėti dideliame kino ekrane nebus tokiu blogu pasirinkimu.
