Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
2019 metais debiutavęs pilno metražo, su šmaikščiu ir labai vulgariu komediniu hitu „Geri berniukai“, Gene‘as Stupnitsky sugrįžta su dar viena N-16 cenzą turinčia juosta – „Nieko asmeniško“. Ar šįkart jam irgi pavyks prajuokinti susirinkusius į kino sales žiūrovus? Atsakymą pateiksiu vėliau.
Apie ką mes čia…
Gyvenanti visiškai palaidai ir be jokios atsakomybės prieš save, „Uberio“ pavežėja Medė įklimpsta į rimtas skolas. Pradžiai jai konfiskuoja automobilį, o netrukus ji gali atsidurti gatvėje, nes ir jos namo, kuriame ji užaugo, likimas yra pakibęs ant plauko. Neturėdama jokios kitos išeities, ji atsiliepia į keistą skelbimą, kuriame tėvai ieško merginos savo į koledžą turinčiam keliauti sūnui Persiui, už ką jie padovanos jai automobilį. Tačiau Medė net neįtarė, jog Persis nėra iš kelmo spirtas vaikinas, dėl ko jai teks rimtai pavargti, norint gauti išsvajotą automobilį.
Kūrinio turinys
Jeigu esate matę „Gerus berniukus“ ar bent kokią kitą komediją, prie kurios yra prisilietęs Sethas Rogenas, turėtumėte suvokti, kas jūsų laukia, nes tai visiškai nurautas, vulgarus, kvailas, bet tuo pačiu itin juokingas amerikietiškas filmas. Ir būtent tokio pobūdžio filmai tampa puikiausiu kino teatro repertuarų papildymu vasara alsuojančiame sezone. Kodėl? Nes jie elementariai suteikia smagias, neįpareigojančias ir tiesiog visiškai lengvas akimirkas, dėl ko jas bežiūrint galima drąsiai išjungti smegenis ir tiesiog mėgautis tuo absurdu, kuris sklinda iš ekrano pusės. Tuo pačiu, tai yra ir mano patarimas visiems žmonėms, kurie eis žiūrėti šios komedijos, nes tokios juostos yra skirtos poilsiui kine, tad ir nusiteikimas joms irgi turi būti atitinkamas. Kas liečia šios juostos istoriją, ji nėra tokia paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mes susiduriame su pakankamai dažna ir šiuolaikiniam jaunimui aktualia problema – nenoru socializuotis, pažindintis, santykiauti ir tiesiog pramogauti. Yra tikrai nemažai jaunuolių, kurie užsiskleidžia savyje ir laiką leidžia prie kompiuterių, televizorių ar telefonų, o juos supantis pasaulis dažniausiai visiškai neegzistuoja. Gal ir grubiai pasakiau, bet tokios tendencijos yra išties bauginančios. Na, o šiame filme tai pašiepiama, bet iš labai adekvačios perspektyvos, nes užgauti kai kurių žmonių jausmų kūrėjai nenorėjo. Tiesa, atmetus mano minėtą temą, filmas džiugina nuvalkiotu, bet kartu ir šmaikščiai įterptu, tarp eilučių, humoru. Tad pasijuokti iš veikėjų ir situacijų, į kurias jie patenka, drąsiai galima. O ir dialogai taip pat dažnai linksmina. Bet, kaip jau rašiau, čia reikia nusiteikti standartiškam amerikiečių humorui, kuris dažnai tarpusavyje ribojasi su absurdu ir banalumu. Bet pats filmo tempas nuo to visiškai nenukenčia, dėl ko juosta susižiūri pakankamai sklandžiai. Veikėjai filme du. Na, tiksliau jų yra ir daugiau, bet visas dėmesys labiausiai sutelkiamas į Meidę su Persiu, kurie ekrane tapo išties smagia pora. Iš jų sklindanti chemija ir vieno bei kito charizma privertė pamėgti kiekvieną iš jų tiek būnant atskirai, tiek ir matant juos kartu. Na, o antraplaniai personažai, kaip dažnai būna tokio tipo filmuose, buvo savotiškais statistais ir tam tikrais komediniais papildymais, užpildančiais savo buvimo reikiamas siužetines spragas vienoje ar kitoje scenoje. Bendrai filmas išėjo toks pat smagus kaip ir ankstesnis režisieriaus Gene‘o Stupnitsky projektas „Geri berniukai“, todėl man lieka tik parekomenduoti nueiti į kiną, nes asmeniškai man čia kol kas yra geriausia šiais metais matyta komedija.
Techninė juostos pusė
Aptariant tokio tipo komedijas man net nesinori veltis į techninių momentų aptarimą, nes tokie filmai dažniausiai yra sukurti pagal vieną ir tą patį šabloną, todėl nieko naujo jie nesuteikia. Tad pasakysiu tik tiek, jog techniškai šis filmas atrodo tvarkingai, dėl ko neturiu jokių priekaištų nei kameros darbui, nei garso takeliui, nei vaizdo montažui ar meniniam apipavidalinimui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man smagu matyti „Oskaro“ laureatę Jennifer Lawrence komediniame amplua, nes ši mergina tikrai turi tam talentą ir ekrane visuomet atrodo juokingai. Ir šis vaidmuo, bent jau man, yra vienas iš ryškesnių jos pasirodymų kine per daugelį metų. Taip pat noriu pagirti Andrew Barthą Feldmaną, kuris tiesiog idealiai įkūnijo „moksliuką“. Jie su Jennifer buvo bombiniai, dėl ko norėčiau netgi ateityje pamatyti kažką panašaus, kur jie vėl susitiktų, nes tiek charizma, tiek ir chemija iš jų liejosi laisvai. Be šio šaunaus dueto filmą papuošė Matthew Broderickas, Laura Benanti, Mattas Waltonas, Scottas MacArthuras ir Natalie Morales.
Verdiktas
„Nieko asmeniško“ – vulgarumu trykštanti, juokinga savo pateikta istorija, absurdiška dėl itin idiotiškai atrodančių scenų ir kartu dėl tam tikrų gvildenamų temų itin šilta komedija, kurią papuošia savo unikalų komedinį talentą demonstruojanti Jennifer Lawrence.
