Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Pristatinėti kino genijaus Christopherio Nolano, manau, niekam nereikia, nes šio žmogaus pavardė kalba pati už save, o jo hitais tapę kino šedevrai „Tamsos riteris“, „Pradžia“, „Tarp žvaigždžių“ ir „Diunkerkas“ jau seniai įrašyti į XXI amžiaus kino istoriją.
Ir dabar, praėjus trims metams nuo jo paskutinio filmo „Tenet“ premjeros, režisierius sugrįžta su dar vienu ypatingu projektu – Kai‘aus Birdo ir Martino J. Sherwino biografinės knygos „Amerikietis Prometėjas: J. R. Openheimerio triumfas ir tragedija“ motyvais paremtu filmu „Openheimeris“ apie žmogų, kuris ne tik sukūrė branduolinį ginklą, bet ir tapo pasaulio naikintoju.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną genialus fizikas teoretikas Julius Robertas Openheimeris Antrojo pasaulinio karo įkarštyje yra užverbuojamas JAV vyriausybės vadovauti paslaptingam „Manheteno projektui“, kurio tikslas buvo sukurti tokį masinio naikinimo ginklą, kuris leistų akimirksniu užbaigti karą. Tačiau dirbdamas prie jo vyras net nenutuokė, kad visai netrukus jo rankose atidurs tokia galia, kuri galės sunaikinti visą žmoniją.
Kūrinio turinys
Jokia paslaptis, kad kiekvienas naujas Christopherio Nolano filmas tampa savotišku įvykiu kino industrijoje, todėl jo filmai yra ne tik labai laukiami kinomanų bei kino profesionalų visame pasaulyje, bet ir aršiai aptarinėjami socialiniuose tinkluose bei įvairiuose forumuose. Ir nors ne visi jo darbai žmonėms patinka, nes kai kuriems jie yra per painūs ar pernelyg meniški, tenka pripažinti, kad abejingų jie tikrai nepalieka. Todėl daug kam buvo tikra staigmena, kai šis mokslinės fantastikos šedevrus kuriantis bei „Tamsos riterio“ trilogija žiūrovus pavergęs kino virtuozas nusprendė imtis biografinės dramos. Tačiau vos tik pasirodžius pirmiems anonsams tapo aišku, kad mūsų lauks ne paprasta drama, o epiškai pristatytas draminis reginys, kuris niekuo nesuleis kitiems šio kino kūrėjo darbams. Ir, pasižiūrėjęs šį tris valandas trunkantį filmą, galiu tik pritarti šiam teiginiui, nes ekrane pamačiau didingai atrodančią ir įtampos nestokojančią biografinę dramą, kurios pagrindiniu tikslu tapo ne Roberto Openheimerio darbo vaisiai ar branduolinio ginklo veikimo principas, bet svarbi žinutė žmonijai, kuri vieną dieną gali atsidurti ant išnykimo ribos. Filmas yra ganėtinai painus ir chaotiškas, todėl mes čia negauname vientisos istorijos, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip viskas baigėsi. Toks standartinis biografinėms dramoms būdingas siužetinis principas, tikriausiai, nelabai domino Christopherio Nolano, kuris nusprendė pateikti viską per kelias laiko juostas ir kelis skirtingus pateikiamos ekrane konkrečios situacijos kampus. Tad įsigilinti į tai, kas rodoma filme, ir, tuo pačiu, jį įdėmiai žiūrėti yra tiesiog būtina, nes kitaip galima visiškai susipainioti tame, kas vyksta. Kodėl? Na, nes vienoje scenoje mums parodomas koks nors prisiminimas, kitoje darbo užkulisiai, trečioje refleksijos apie žmonijos ateitį, o ketvirtoje - koks nors posėdis. Todėl suvokti viską, ką norėjo parodyti ir pasakyti režisierius, nėra taip lengva, dėl ko šis filmas, nors ir sukelia labai daug įtampos, visgi pirmiausia bando skleisti antikarinę ir ganėtinai svarbią žinutę apie visas neigiamas branduolinio ginklo savybes. Dramaturgiškai šis filmas atrodo labai pagirtinai, o jame pasirodę personažai irgi nenuvilia dėl savo atviro ir itin kruopštaus atsiskleidimo. Taip, ne kiekvienas veikėjas turėjo tam pakankamai ekraninio laiko, bet visi pagrindiniai ir svarbiausi šiai istorijai personažai pasirodė iš labai skirtingų ir įdomių perspektyvų. Be to, nors filmas ir orientavosi į patį genijų – Robertą Openheimerį – bei jo asmeninio gyvenimo užkulisius, jame netrūko ir kitų ryškių veikėjų, kurių dramatiški pasirodymai ne vieną kartą pagyvindavo ne vientisai pateiktą siužetinę liniją ir taip suteikdavo filmui papildomų dramatiškų momentų. Įdomu ir tai, kad žmonės, kurie nelabai gaudosi fizikoje ir nėra įsigilinę į branduolinio ginklo veikimo principą, gaus labai daug naudingos ir kruopščiai parinktos informacijos apie tai, koks yra tas ginklas ir kokiu būdu jis buvo sukurtas prieš beveik aštuonis dešimtmečius JAV dykumoje. Tad šis filmas gali dar ir pasigirti edukacinėmis priemonėmis, kas, mano nuomone, irgi yra šaunu. Trumpai kalbant ir neatskleidžiant nieko svarbaus, noriu pasakyti, kad mes gavome dar vieną kokybišką Christopherio Nolano filmą, kuris tampa bene svarbiausiu jo karjeroje darbu vien dėl elementarios ir visai žmonijai aktualios temos. Tad jeigu mėgstate painius ir tuo pačiu stiprius dramatiškus reginius, privalote pamatyti „Openheimerį“ dideliame kino ekrane.
Techninė juostos pusė
Kaip jau minėjau anksčiau, Christopheris Nolanas labai mėgsta dinamiškai, bet itin chaotiškai pateikti įvykius, todėl šiame filme dominuoja pakankamai žvalus ir kartu šiek tiek painus vaizdo montažas. Aišku, tai visiškai netrukdo mėgautis filmu, nes nuo pat pradžios žiūrovas yra įtraukiamas į sudėtingą ir daug dėmesio reikalaujančią istoriją, kurią suvokti galima tik visiškai įsijautus į tai, kas yra rodoma ekrane. Žinoma, svarbiausiu darbu techniniame plane buvo puikus rodomo laikotarpio atkūrimas bei tam tikri vizualūs sprendimai, kurie leido suvokti, kaip veikia branduolinis ginklas iš vidaus ir kokiomis technikomis naudojosi ano laikotarpio mokslininkai. O atsižvelgus dar į tai, kad režisierius yra perfekcionistas ir praktinių efektų mėgėjas, ekrane mes matome ne CGI technologijomis sukurtus specialiuosius efektus, o tikrovišką reginį. Tad produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas užburia savo kruopštumu detalėms. Dideliu filmo pliusu tampa dar ir tai, jog jis žiūrisi kaip koks blokbasteris, o ne kaip eilinė biografinė drama apie mokslininką ir jo išradimą. O tą leido padaryti tiesiog nepriekaištingas ir epiškais įtampos nestokojančiais muzikiniais kūriniais perpildytas garso takelis bei itin judrus ilgamečio Christopherio Nolano filmų operatoriaus Hoyte‘o Van Hoytemo kameros darbas. Na, o pats garsas – galinga tobulybė. Todėl raginu šį filmą žiūrėti tik pačiose moderniausiose kino salėse. Iš viso geriausia „IMAX“, nes būtent šioms salėms šis filmas ir buvo kuriamas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apžvelgdamas Quentino Tarantino, Steveno Soderbergho ir Weso Andersono filmus, visuomet pabrėžiu, jog juose pasirodo tokie milžiniški žymių aktorių kolektyvai, kad pranokti juos yra tiesiog neįmanoma. Tačiau visgi Christopheris Nolanas šiame naujame savo filme sugebėjo tą padaryti. Tiek daug žymių veidų aš niekur kitur nemačiau. Ir kalbu ne vien apie pagrindinius aktorius, bet ir antraplanius ar trečiaplanius, kuriais irgi buvo galima žavėtis. Na, o visos šios istorijos epicentre atsidūrė visada kažkur antrame plane Christopherio Nolano filmuose vaidinęs Cillianas Murphy‘is, kuriam šįkart atiteko pagrindinis vaidmuo. Aktorius su juo susidorojo ne tik labai įtikinamai, bet ir pakankamai dramatiškai. Tiesa, nors ir kaip man patinka Cillianas Murphy‘is bei kaip gerai vertinu jo atliktą darbą įkūnijant Robertą Openheimerį, visgi geriausią aktorinį pasirodymą čia pademonstravo Robertas Downey‘is jaunesnysis, kuriam čia pirmasis filmas po trejų metų pertraukos. Jis buvo fenomenalus tame, ką veikė ekrane, todėl labai tikiuosi, jog kitais metais jis bus nominuotas „Oskarui“ geriausio antro plano aktoriaus kategorijoje. Be abejo, gerais ir ne minimaliais pasirodymais gali pasigirti Florence Pugh, Mattas Damonas, Emily Blunt ir Joshas Harnettas. Tačiau ir be jų filme buvo į ką pasižiūrėti, nes ekrane mes turėjome galimybę pamatyti dar ir tokius žymius veidus kaip Davidas Krumholtzas, Casey‘is Affleckas, Matthew Modine‘as, Jackas Quaidas, Jasonas Clarke‘as, Kennethas Branaghas, Jamesas D‘Arcy‘is, Gary‘is Oldmanas, Alexas Wolfas, Benny‘is Safdie‘is ir Davidas Dastmalchianas. Ir dar išvardinau ne visus aktorius, kurie turėjo garbės pasirodyti šiame dramatiškame epe.
Verdiktas
„Openheimeris“ – dar vienas solidus ir dėmesio vertas kino genijaus Christopherio Nolano darbas, kuris firminiame jo pasakojimo stiliuje sugeba ne tik pristatyti mirtiniausio pasaulyje ginklo atsiradimo ištakas, bet dar ir dėl neįprastai biografinei dramai atrodančių techninių elementų, padovanoti žiūrovams didingai atrodantį ir įtampos nestokojantį blokbasterį. Filmas taip pat žavi stipria antikarine žinute, baugina gudriai į siužetą įterptu bei itin prasmingu pamokslu apie žmonijos žlugimo galimybes bei, aišku, pakeri labai ryškių aktorių kolektyvu, iš kurio labiausiai išskiria Robertas Downey‘is jaunesnysis su Cillianu Murphy‘iu.
