Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas
Žinoma iš neblogo siaubo trilerio „Vėjas“ ir kraupaus serialo „Į tamsą“, režisierė Emma Tammi gavo didžiausią išbandymą savo karjeroje – perkelti į didžiuosius ekranus kultinio kompiuterinio žaidimo „Five Nights at Freddy's“ istoriją. Ar jai pavyko susidoroti su šia užduotimi ir pamaloninti žaidimo gerbėjus su kokybiška ekranizacija? 12 Apie ką mes čia… Po nemalonaus incidento sename darbe, apsaugininkas Maikas Šmitas gauna naują šansą – įsidarbinti naktiniu sargu seniai uždarytoje „Meškino Fredžio“ picerijoje. Jis net nenutuokia, jog visai netrukus jam teks susidurti su tikru blogiu, kuris ilgus metus gyvena jam saugoti patikėtame sename pastate.
Kūrinio turinys
Asmeniškai man „skerdynių“ (angl. „slasher“) tipo filmai visuomet asocijavosi su Helovinu, todėl išties džiugu, jog kiekvienais metais spalio mėnesį į kino ekranus reguliariai atkeliauja juostos, kurios buvo įkvėptos tokių klasikinių žanro projektų kaip „Helovinas“, „Penktadienis 13-oji“ ar „Košmaras Guobų gatvėje“. O dar smagiau, kai jų stilistika ir siužetiniai sprendimai yra priartinti prie 80-ųjų laikotarpio, kuriame ir buvo tokio pobūdžio filmų aukso amžius. Tad šis naujas Emmos Tammi projektas, bent jau man, buvo tikrai laukiamas šio rudens sezono filmas, bet pernelyg didelių lūkesčių jam neturėjau dėl vienos paprastos priežasties – švelnaus N-13 cenzo. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nes filmas iš dalies sugeba nuvilti dėl savo švelnaus ir jokio efektingo žiaurumo neturinčio pavidalo. Na, trumpai kalbant, „skerdynių“ tipo juostoms toks manevras dažniausiai nėra būdingas. Bet galima puikiai suprasti, dėl ko visa tai. Ogi kad pritraukti į kino teatrus daugiau jaunesnių žiūrovų, o kartu ir jų tėvelių, kuriems pavadinimas „Penkios naktys pas Fredį“ sukels nostalgijos jausmą vaikystėje žaistam žaidimui.
Atmetus nusiskundimą cenzu, kuris neleido pamatyti atvirų skerdynių, išradingo smurto ir tiesiog kraujo klanų, filmas dovanoja mums keistą, bet kartu įtraukiančiai lėtą istoriją, kuri pirmoje pusėje sugeba išlaikyti intrigą ir kartu sukurti visai neblogą įtampą dėl elementarios nežinomybės. Visgi, yra epizodų, kurie, kaip kokia dėlionė, palaipsniui leidžia viską sujungti į vieną didelį paveikslą, kuris galiausiai ir duoda atsakymą į svarbiausią klausimą – kas buvo atsakingas už visą šį košmarą.
Tik nežinau, ar visi žiūrovai liks patenkinti finalu ir atskleista tiesa, nes tam tikru filmo siužetinės linijos momentu buvo galima nuspėti, kas čia yra pagrindinis antagonistas. Veikėjai filme šabloniniai ir nieko naujo nesuteikiantys, bet jie manęs visiškai neerzino ir, kas svarbiausia, kiekvieno iš jų siužetinė arka buvo pilnai užbaigta, dėl ko pajusti simpatiją kai kuriems iš jų buvo tikrai galima. O ir savotiška šeimos drama, vertybių aspektai ir vaikystėje gautos traumos vienu metu paverčia šį siaubo žanrui priklausanti pasakojimą į ganėtinai jautrią dramą.
Filme yra nemažai užuominų į 80-ųjų populiariąją kultūrą, kas irgi atrodo nostalgiškai, nes bent jau JAV šis dešimtmetis atnešė labai daug įvairių kultinių dalykų. Tad norint pagauti visus „velykinius kiaušinius“ (angl. „easter egg“) reikia įdėmiai dairytis į šonus, nes gal koks plakatas, knyga, maisto produktas ar dar kažkas sugebės Jus pradžiuginti.
Apibendrinus, galiu pasakyti, jog filmas neblogas, bet iki klasikinio „skerdynių“ tipo kino jam toli dėl vieno paprasto aspekto – sterilumo. Bet pažiūrėti verta, ypač, jeigu laukiate Helovino, nes filmas kartais dovanoja išties šiurpią atmosferą.
Techninė juostos pusė
Mano nuomone, didžiausias šio filmo privalumas – aplinka, kurioje vyksta didesnė veiksmo dalis. Viskas yra labai priartinta prie 80-ųjų populiariosios kultūros, įvairių tendencijų, o, kas svarbiausia, prie tame laikotarpyje pasirodžiusių „skerdynių“ filmų braižo. O viso to nebūtų, jeigu ne išties puikus produkcijos dizainas ir ne ką mažiau kruopštus meninis apipavidalinimas. Vien ko vertos yra dekoracijos. Grimas ir kostiumai irgi pagirtini.
Muzika filme turi nemenką poveikį bendrai atmosferai, todėl čia skambančios dainos ir, aišku, originaliam garso takeliui priklausančios muzikinės kompozicijos nenuvilia. Vaizdo montažas, tiesa, šiek tiek monotoniškai užtęstas, bet antroje filmo pusėje viskas pagerėja ir juosta įgauna visai žvalų perėjimą iš vienos scenos prie kitos, kas ir leido sukurti ekrane reikiamą įtampą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nuoširdžiai nepamenu, kada paskutinį kartą dideliame ekrane buvau matęs „Bado žaidynių“ žvaigždę Joshą Hutchersoną. Man rodos, jog ir mačiau jį paminėtos serijos finale 2015 metais, dėl ko net buvo keista jį čia išvysti. Galvojau, kad gal aktorius užbaigė savo karjerą, bet ne, jis vis dar vaidina. Ir šiame filme jis susidorojo su jam patikėtu vaidmeniu tikrai neblogai. Ne „Oskaro“ verta vaidyba, bet įtikinama. Ypatingai siaubo scenose jo išgąstis ir nerimas buvo labai natūralūs. Taip pat filme visai neblogai pasirodė ir antraplanius vaidmenis atlikę aktoriai. Ryškiausiais iš jų tapo Elizabeth Lail, Matthew Lillardas, Kat Conner Sterling ir Piper Rubio. Pastaroji išvis, mano nuomone, turėjo didžiausią išbandymą iš visų. Kokį? Na, čia jau vengsiu „spoilerių“.
Verdiktas
„Penkios naktys pas Fredį“ – smagus savo 80-ųjų kinui būdingomis detalėmis, šiek tiek siužetiškai užtęstas bei pernelyg mažai smurto kaip „skerdynių“ tipo pasakojimui turintis kompiuteriniais žaidimais paremtas siaubo trileris, kuris, nepaisant to, sugeba sukurti išties neblogą „helovinišką“ atmosferą. To pakanka gauti kokybišką, bet, tuo pačiu, ir vienkartinę pramogą kino salėje.
