Kino istorijoje yra vos kelios ilgai gyvuojančios siaubo frančizės, kurios reguliariai pasirodo kino ekranuose ir tuo pačiu dažniausiai nenuvilia gerbėjų savo kokybiškai bei baisiai atrodančiais reginiais.
Ir viena iš tokių iki šiol populiarių bei su kiekvienu nauju projektu vis labiau žiūrovus intriguojančių serijų yra „Piktieji numirėliai“, kurios pirmasis filmas dienos šviesą išvydo dar 1981 metais. Po jo sekė dar du kritikų bei siaubo žanro gerbėjų puikiai įvertinti bei kultiniais tapę tęsiniai: solidžiai atrodantis 2013 metų perdirbinys bei juodojo humoro nestokojantis serialas „Ešas prieš piktuosius numirėlius“. O dabar metas atėjo jau penktam „Piktųjų numirėlių“ filmui, už kurį šįkart atsakingu tapo siaubo žanre specializuojantis režisierius bei scenaristas Lee Croninas. Ar jam pavyko išlaikyti ankstesnių filmų pakeltą kokybės kartelę? Atsakymo ieškokite šioje trumpoje filmo „Piktieji numirėliai prisikelia“ apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Atvažiavusi į Los Andželą aplankyti savo vyresnės sesers Elės, Betė net nenutuokė, kuo pasibaigs ši jos viešnagė. Atsitiktinai radusios paslėptą paslaptingą knygą, jos, visiškai to nenorėdamos, išlaisvina joje tūnojusį pirmykštį blogį, kuris galiausiai užvaldo Elę. Neturėdama kito pasirinkimo, Betė nusprendžia visais įmanomais būdais rasti išeitį, kaip išgelbėti savo seserį, kurios siela visai netrukus gali galutinai atitekti demonams.
Kūrinio turinys
Jeigu Jums neteko žiūrėti jokios ankstesnės „Piktųjų numirėlių“ dalies, nedidelė bėda, nes ši nauja juosta yra savotiškas serijos perkrovimas. Žinoma, būti pasikausčiusiam serijos gerbėjui nėra blogai, nes žymiai lengviau galima pagauti visus niuansus, susijusius su „Mirusiųjų knyga“ bei iš jos sklindančiu blogiu, bet, kaip jau užsiminiau, filmas atveria visiškai naują lapą šioje frančizėje, todėl daryti namų darbus prieš jo peržiūrą tikrai nebūtina. Juosta savo pateiktu siužetu ir, aišku, stiliumi yra labai gimininga tam, ką mes jau buvome gavę ankstesniuose filmuose ir tai, mano nuomone, yra puiku, nes niekas čia neišradinėjo jokio dviračio. Kūrėjai nusprendė pagerbti Samo Raimio palikimą siaubo žanre suabsoliutinant tai, kas jau buvo parodyta tiek trilogijoje, tiek ir 2013 metų perdirbinyje. Be to, filmas yra žymiai šiurpesnis, nemalonesnis dėl atvirų vaizdų ir sadistiškesnis už visus kitus prieš tai pasirodžiusius šioje frančizėje projektus. Tad jeigu esate silpnų nervų žiūrovas, raginčiau aplenkti šią juostą kilometriniu žingsniu ir pasirinkti peržiūrai ką nors ne tokio kraupaus. Patiko man, kaip buvo išdėstytas esminis filmo siužetas, todėl įsigilinti į rodomą istoriją ir su nerimu ją sekti nebuvo taip jau ir sunku. O kalbant apie visus įmanomus šiame filme sudėtus siaubo elementus ir taip vadinamus „siaubo šoklius“, kūrėjai pasistengė iš peties sukuriant įtemptą bei dažnai nenuspėjamai atrodantį reginį. Vietomis buvo labai nejauku, nors turiu pakankamai gerą imunitetą siaubo žanrui priklausantiems projektams, kurie dažniausiai man sukelia šypseną, o ne išgąstį. O čia viskas atvirkščiai. Personažai filme irgi puikūs. Jaudintis dėl jų norėjosi, o ir jų atsiskleidimas bei labai vaizdingai atrodanti ekspozicija leido sukurti ekrane visai stiprų dramaturginį pamatą, dėl ko įsijausti į dviejų seserų košmarą buvo išties įdomu. Daugiau atskleisti šios juostos siužetinės dalies aspektų nesiruošiu, nes, kaip ne kaip, tokius filmus reikia žiūrėti kine. Jie skirti sukelti nemenką adrenalino dozę siaubą mėgstantiems entuziastams. Todėl jeigu Jums patinka „Piktieji numirėliai“ ir mėgstate kokybiškus šio unikalaus žanro projektus, turite pamatyti ir šį puikiai įgyvendintą režisieriaus Lee Cronino filmą.
Techninė juostos pusė
Nuostabiai, tiesiog nuostabai šis filmas atrodo ir iš techninės perspektyvos. Vien ko vertas operatoriaus darbas ir visi tie unikaliai, gąsdinančiai bei netikėtai ekrane pasirodantys kameros manevrai, kurie ne vieną kartą priverčia pasimėgauti šiurpiais filmo momentais. Garso takelis irgi nusipelno atskirų komplimentų, nes pati muzika sukuria filme labai nejaukią atmosferą. Be to, garso takelyje atsiradusios muzikinės kompozicijos yra labai giminingos ankstesnių dalių muzikai. Be priekaištų atrodo ir meninis apipavidalinimas. Grimas, šukuosenos, dekoracijos ir specialieji efektai filme žavi, o produkcijos dizainas atiduoda duoklę klasikinei trilogijai, kas irgi suteikia šiai juostai nostalgijos jausmą. Vaizdo montažas bei garsas filme taip pat itin aukšto lygio.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba filme nenuvilia, todėl žiūrėti, kaip aktoriai bando natūraliai patirti išgąstį, man buvo išties smagu, o, kas svarbiausia, visas reginys atrodė taip įtikinamai, jog neįmanoma buvo nepatikėti tuo, kas vyko ekrane. Tad mano komplimentų čia nusipelno Lilly Sullivan, Alyssa Sutherland, Morganas Daviesas, Gabrielle Echols ir Nell Fischer.
Verdiktas
„Piktieji numirėliai prisikelia“ – gėdos legendinei siaubo kino serijai nedarantis bei kartu ją savotiškai perkraunantis šiurpus reginys, kuris turi viską, dėl ko daugelis ir myli šiuos kokybiškus Samo Raimio kuruojamus projektus. Jau nekalbant apie puikią vizualią šios naujos juostos dalį. Tad pasiruoškite išvysti tikrą siaubą, žiaurias skerdynes, atvirus N-18 cenzui prilygstančius vaizdus, nenuspėjamus „siaubo šoklius“ ir nemaloniai atrodančias mirtis, be kurių ši juosta prarastų savo individualumą.
