Dario Voitukevez
1958 metais į JAV bei Didžiosios Britanijos knygynų lentynas pateko amerikiečių rašytojo Paulo Gallico romanas „Ponia Haris vyksta į Paryžių“, kuris netrukus tapo milžinišku bestseleriu, leidimas buvo sėkmingai pratęstas. Knyga susilaukė dėmesio ir iš kino pasaulio atstovų, iki šiol yra sukurtos kelios šio romano ekranizacijos. Dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo paskutinės televizijai skirtos adaptacijos, šios nuostabios knygos istorija tarsi įgavo naują kvėpavimą didžiuosiuose kino ekranuose dėka režisieriaus Anthony‘io Fabiano. Jis paruošė žiūrovams ypatingai šiltą ir pozityvų reginį.
Apie ką mes čia…
Visą savo gyvenimą sunkiai dirbanti valytojos darbą, britė Ada Haris turi slaptą svajonę – nuvykti į Paryžių, pamatyti „Dior“ mados namus bei įsigyti jų prabangią suknelę. Vieną dieną jos svajonė išsipildo, moteris apsilanko naujos „Dior“ kolekcijos pristatyme. Tačiau ji net nenutuokė, jog čia jos lauks tikras nusivylimas žmonėmis, kurie iš aukšto žiūri į paprastus, darbščius ir svajojančius žmones kaip ji. Ar jai pavyks nusipirkti norimą suknelę? O gal jos gerumas ir nuoširdumas pakeis paryžiečių snobų požiūrį į tokius žmones kaip ji? Ir kokią įtaką „Dior“ mados namams turės jos viešnagė Paryžiuje? Visai netrukus bus duoti atsakymai į kiekvieną iš šių svarbių klausimų.
Kūrinio turinys
Šis filmas – tikra „nuoširdumo bomba“. Todėl kiekviena jo akimirka, asmeniškai man, visiškai neprailgo, o taip pat leido pasimėgauti dar ir ganėtinai aktualiomis šių dienų problemomis, kurios visuomenėje nepasikeitė praėjus net šešiems dešimtmečiams. Tai, žinoma, leidžia pažvelgti į šį kūrinį (knygą ar filmą) iš itin universalios bei gyvenimiškos perspektyvos, nes jame pateiktos tiesos priverčia rimtai susimąstyti apie nustatytas socialines ribas tarp turtuolių ir vargšų. Šis filmas žavi ir dėl pozityvaus, vieno žmogaus požiūrio į skirtingas situacijas, į kurias jis patenka, bet nepasimeta, nes gyvenimas yra duotas vienas ir juo reikia mėgautis, net jeigu ir suduri galą su galu. Visgi kartais svajonės leidžia gyventi mums oriai ir tikėtis geresnio rytojaus. O likimo vingiai yra tikrai nenuspėjami, todėl kas lauks rytoj, niekas nežino. Filmo žiūrovams bus tiesiog smagu stebėti ponios Ados Haris nuotykius Paryžiuje. Filmo veikėja Ada yra nuoširdžiai mielas ir geras žmogus, kuris užkrečia savo gerumu visus aplinkui, bet tuo pačiu leidžia pastebėti kitų personažų bruožus, kurie labiausiai išryškėja jiems su ja susitikus. Todėl visa įdomiai atrodanti aplinka yra šauni ir daugiasluoksnė, nes Ada tampa stipriausia jos dalimi. Nevardinsiu kitų veikėjų, nes noriu išlaikyti intrigą. Kai kurie personažai tikrai nustebina tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Filmas išsiskiria šauniu bei subtiliu humoru, lengva siužetine linija, kuri neprailgsta ir nepriverčia jaustis nuobodžiai, puikiais personažais, stilingai atrodančiais 1950-ųjų laikotarpio aukštosios Paryžiaus mados užkulisiais su „Dior“ priešakyje. Man tikrai buvo smagu stebėti, kaip atrodė ir pasikeitė šie mados namai, kurie savo laiku galėjo visiškai užsidaryti. Tai – tema estetams ir mados puoselėtojams, bet, mano nuomone, filme buvo žaviai išreikšta. Sakau, kad „Ponia Haris vyksta į Paryžių“ yra vienas iš šiltesnių šio rudens kino projektų, kurį nuoširdžiai raginu pasižiūrėti dideliame ekrane. Ši juosta yra verta jūsų dėmesio, pinigų ir svarbiausia – laiko!
Techninė juostos pusė
Filmas atrodo subtiliai ir estetiškai dėl malonaus akims meninio apipavidalinimo ir, žinoma, kokybiško produkcijos dizaino, kuris leidžia žiūrovams atsidurti šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, Paryžiuje. Veikėjų apranga, dekoracijos, grimas, stilius... Tiesiog nepakartojamas reginys. O nuostabi ir jauki ausims muzika, kruopštus kameros darbas ir labai gerai sudėliotas vaizdo montažas buvo tikra techninės dalies „vyšnaitė ant torto“, nes juosta neprailgo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Komplimentai visam aktorių kolektyvui, kurie pasistengė iš labai gyvos bei emocionalios pozicijos pristatyti mums išties šaunius personažus. Ačiū lesley Manville, Isabelle Huppert, Lambertui Wilsonui, Lucasui Bravo, Jasonui Isaacsui ir Albai Baptistai už tokią nuoširdžią vaidybą. Kiti antraplaniai ar epizodiniai aktoriai šioje juostoje irgi nepasišiukšlino, nors ir nebuvo tokie matomi, kaip mano paminėtas pagrindinių aktorių desantas.
Verdiktas
„Ponia Haris vyksta į Paryžių“ – šiltas, nuoširdus, neprailgstantis ir pozityvumo kupinas reginys, kuris nukelia mus į 1950-ųjų mados sostinę Paryžių ir supažindina su žymiais „Dior“ mados namais bei jų užkulisiais dėka paprastos, bet gyvenimą mylinčios valytojos iš Anglijos. Geras, tiesiog geras ir gražus filmas, kuris puikiai tinka atsipalaidavimui kino salėje.
