Veiksmo žanre besispecializuojantis režisierius Juliusas Avery‘is, kuris prisidėjo prie tokių filmų, kaip „Ginklo sūnus“, „Operacija Overlord“ ir „Samarietis“ pasirodymo, šiais metais nusprendė pakeisti savo kaip kino kūrėjo amplua ir nertis į vieną iš populiariausių pasaulyje žanrų – siaubą.
Ir taip į dienos šviesą atkeliavo tikrais įvykiais įkvėptas bei vyriausiojo Vatikano egzorcisto Gabrielio Amortho pasakojimais paremtas filmas „Popiežiaus egzorcistas“. Ar šis naujas siaubo filmas bent kažkiek skiriasi nuo kitų panašių apsėdimo temą gvildenančių projektų?
Apie ką mes čia…
Dirbantis vyriausiu Vatikano egzorcistu, tėvas Gabrielius gauna užduotį ištirti paslaptingą vieno berniuko apsėdimo demonu atvejį. Tačiau atvykęs į vietą jis suvokia, jog šis apsėdimas kardinaliai skiriasi nuo tų, su kuriais jam iki šiol tekdavo susidurti. Maža to, jis sužino ir dar kai ką, ką bažnyčia ilgus šimtmečius bandė nuslėpti nuo visuomenės bei pačių dvasininkų.
Kūrinio turinys
Pasakysiu atvirai – jeigu žmogus yra žiūrėjęs patį žymiausią ir iki šiol vieną baisiausių kada nors sukurtų filmų apie demono išvarymą iš žmogaus kūno „Egzorcistas“, jis yra žiūrėjęs visus kitus šią temą gvildenančius filmus. Kodėl? Nes visi kiti vėliau pasirodę filmai tiesiog atkartojo šio Williamo Friedkino surežisuoto, dešimčiai „Oskarų“ nominuoto šedevro, idėjas. Bet taip, yra nemažai vykusių tokio pobūdžio filmų, tokių kaip „Emilės Rouz egzorcizmas“, „Išvarymas“, „Piktieji numirėliai“, „Egzorcizmas“ ar „Konstantinas“, kuriuos tikrai įdomu žiūrėti. Tiesa, juose nėra nieko naujo, išskyrus skirtingas lokacijas, veiksmo pateikimą bei kitaip atrodančias demonų variacijas. Ir šis naujas filmas yra lygiai toks pat. Taip, tai neva tikrais įvykiais paremta istorija, bet tikriausiai visi žinote, jog tai, ką tokiuose filmuose mes matome, su tikrove sutampa tik keliais procentais. Dažniausiai kino kūrėjai dėl šiurpesnio efekto ir meninės išraiškos sugalvoja daug nebūtų ir jokios logikos neturinčių elementų, kurie ir leidžia patirti tą baimę, dėl kurios daug kas ir renkasi į kino sales žiūrėti šiam unikaliam žanrui priklausančių filmų. Tik, deja, aš baimės žiūrint „Popiežiaus egzorcistą“ nepajutau vien todėl, jog nuspėti, kas, kur ir kodėl yra pernelyg lengva, todėl jokių netikėtų siužetinių posūkių ar originalių siaubo elementų filme nėra. Viskas čia sukurta pagal tą patį šabloną, kuris yra pastebimas kas antrame siaubo filme. Būtent todėl žmonės, kurie nuolat žiūri tokio tipo filmus, akimirksniu supras, kada ekrane bus koks nors „siaubo šoklys“ arba kaip pasisuks vienas ar kitas siužetinis momentas. Todėl intrigos, netikėtumų ir pačios įtampos filme nėra tiek ir daug. O kai kurie epizodai nuoširdžiai daug kam gali sukelti net šypseną dėl savo absurdiškumo. Kas liečia filmo veikėjus, tai čia vieninteliu dėmesio vertu personažu tampa pats tėvas Gabrielius, kurio charizma paperka. Nepamenu, kada kine buvau matęs geresnį egzorcistą. Gal taip buvo 2010 metais filme „Egzorcizmas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko dviejų „Oskarų“ laureatas seras Anthony‘is Hopkinsas. Bet šiuo atveju, filmas nusipelno pagyrimo, nes ekrane žiūrovams pristatytas išties gerai atsiskleidęs pagrindinis veikėjas.
Techninė juostos pusė
Tokie filmai, kuriuose vyksta antgamtiniai ir paranormalūs reiškiniai, dažnai yra papuošti įvairiais specialiaisiais efektais, kurie kainuoja žymiai pigiau už praktinius efektus. Ir tai yra tikra bėda, nes filme yra kelios labai netikroviškai pateiktos vietos, kurios rėžia akis. Bet grimas, kostiumai, dekoracijos ir aplinka, kurioje vyksta šios juostos veiksmas, atrodo gerai. Garso takelis standartinis tokio tipo filmams, bet jis bando kažkiek šiurpinti ir laikyti įtampoje, kas nėra blogai. Vaizdo montažas, garso montažas ir kameros darbas pakankamai vykę.
Aktorių kolektyvinis darbas
Man labai smagu, kad pagaliau Russelas Crowe dažniau pasirodo kine ir gauna pagrindinius vaidmenis, nes vienu momentu jis buvo tapęs antro plano aktoriumi. Ir su šiuo nauju vaidmeniu jis susidorojo tikrai neblogai, nors, aišku, tas akcentas, kuriuo jis kalbėjo viso filmo metu, šiek tiek glumino. Bet kaip ten bebūtų, tai išties ryškus ir įdomus pasirodymas. Be jo, filme galime pamatyti ir tikrą italų kino legendą – Francą Nero‘ą, kuris įkūnijo patį Popiežių. Kiti aktoriai įtikinamai, bet visiškai blankiai atliko jiems patikėtus vaidmenis, todėl man nesinori jų minėti. Manau, čia koją pakišo charizmos nebuvimas.
Verdiktas
„Popiežiaus egzorcistas“ – standartinis, ne itin baisus, šiek tiek lėkštas ir visiškai nuspėjamas apsėdimo temą gvildenantis ir tikrais įvykiais įkvėptas siaubo žanrui priklausantis filmas, kuris, nepaisant to, sugeba įtraukti. Na, o Russelas Crowe šiame filme yra tiesiog nepakartojamas, tad vien dėl jo pasirodymo verta užmesti akį į šį naują režisieriaus Juliuso Avery‘io filmą.
