Darius Voitukevičius, Delfi kino apžvalgininkas, DELFI 2022 m. rugsėjo 8 d.
Filmo „Trys tūkstančiai metų troškimų“ recenzija: saldainis akims ir įdomiausia kada nors sukurta istorija apie džinus
Padovanojęs mums kultinę, 1979–1985 metais pasirodžiusią, „Pašėlusio Makso“ trilogiją su Melu Gibsonu priešaky bei sukūręs vieną iš įspūdingiausių XXI amžiaus veiksmo filmų „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“, vizionierius George‘as Milleris sugrįžta į didžiuosius ekranus su dar vienu išskirtinio grožio reginiu – rašytojos A. S. Byatt trumpų istorijų rinkinio „Džinas lakštingalos akyje“ motyvais paremtu pasakojimu „Trys tūkstančiai metų troškimų“.
Apie ką mes čia…
Atvykusi į konferenciją Stambule, mokslininkė ir literatūrologė Alitėja Bini apsilanko vietiniame turguje, kur įsigyja sau į kolekciją iš pirmo žvilgsnio paprastą stiklinį buteliuką. Bet vos tik jį pradaro, prieš ją pasirodo Džinas, kuris siūlo išpildyti trys slapčiausius jos norus. Sunerimusi moteris iš pradžių nusprendžia išklausyti Džino bei jo istorijos, kad galėtų deramai pasiruošti norų išpildymui. Alitėja net nenutuokia, kokią stulbinančią, jausmingą ir netrukus jos visą gyvenimą aukštyn kojomis apversiančią istoriją yra paruošęs Džinas.
Kūrinio turinys
Eidamas į šį filmą net nežinojau ko tikėtis, nes George‘as Milleris man kaip režisierius labai patinka, tačiau juostos anonsas sufleravo, kad čia gali būti pernelyg savotiškas ir net į arthauso pusę einantis milžiniško biudžeto projektas. Todėl net ir prasidėjus filmui, jaučiausi pernelyg keistai, nes neįmanoma buvo suvokti, ko iš jo laukti – ar pramogos, ar visgi slegiančio reginio. Bet vos tik pasirodžius ekrane Džinui ir jam pradėjus pasakojimą, viskas atsistojo į savo vietas ir gavau gražų, jausmingą, emocionalų ir labai įtraukiantį pasakojimą, kuris iki pat finalinės scenos sugebėjo sukurti intrigą, laikydamas mane visiškoje nežinioje. O kartu, žiūrėdamas šį filmą, pasijutau lyg skaitydamas vaikystėje mano labai mėgstamą pasakų rinkinį „Tūkstantis ir viena naktis“, dėl ko įspūdis po peržiūros buvo dar ryškesnis, nes man buvo sukelta dar ir tam tikra nostalgiją. Veltis į detales aš tikrai nenoriu, bet filmas yra padalytas į trys esminius etapus – pradžią, kurioje mes susipažįstame su pagrindine veikėja ir pačiu Džinu, vidurį, kuriame išgirstame stulbinančio grožio Džino pasakojimą, bei pabaigą, kuri leidžia susimąstyti apie tam tikrus gyvenimiškus norus ir mūsų daromus pasirinkimus. Ir kiekviena iš šių dalių sudomina, nes jose mes galime pastebėti tai, ko labiausiai trokšta žmonės, ir pamatyti iš vaizdingos perspektyvos, kokiais būdais jie to siekia. Tad ir filosofinių minčių apie žmogaus prigimtį galime čia įžvelgti, kas, aišku, paverčia šį gražų pasakojimą į peno apmąstymams skirtą reginį. Veikėjams neįmanoma nejausti empatijos, nes su jais akimirksniu susitapatini vien dėl jų paprasto, bet labai žavingo pateikimo, kuris įtikinamu būdu priverčia patikėti viskuo, kas vyksta ekrane. Ir taip, net ir atsižvelgus į tai, kad ši istorija yra įvilkta į fantastinius rėmus, patikėta ja yra nesunku, nes kalba čia eina apie žmogiškumą ir jausmus. O ir pats Elitėjos bei Džino bendravimas, jų požiūris vienas į kitą ir kas svarbiausia, noras išklausyti vienas kitą, neleidžia atitraukti akių nuo jų dueto, kuris ir padaro šį filmą tokiu ypatingu ir įtraukiančiu. Filme taip pat buvo ir keli kiti puikūs veikėjai, bet apie juos nenoriu nieko pasakoti, kad išlaikyčiau intrigą. Visumoje filmas gavosi labai žiūroviškas, įdomus, įtraukiantis ir nenuobodžiai papasakotas, todėl beveik dvi rodymo valandos man prabėgo akimirksniu. To paties linkiu ir Jums.
Techninė juostos pusė
Ne vien gera istorija šiame filme paima viršų, nes vizualiai jis irgi atrodo stulbinančiai. Bet čia nėra ko stebėtis, nes George‘as Milleris visuomet pasižymėjo išskirtinėmis vizijomis, todėl ir čia jis nepasišiukšlino dovanodamas mums tikrą vizualinį saldainį. Ypatingai gerai filme atrodė meninis apipavidalinimas su akis kerinčiomis dekoracijomis, prašmatniais kostiumais, įtikinamu grimu ir įdomiomis šukuosenomis priešaky. Taip pat visos juostos metu galime mėgautis nuostabiais muzikiniais motyvais ir grakščiai prie rodomų scenų priderintais kūriniais, kurie paįvairina bendrą atmosferą. Kameros darbas irgi puikus. Ypač gerai vizualiai atrodo visos tos scenos, kuriose Džinas pasakoja apie savo likimą ir tuo pačiu persikelia į praeitį. Vaizdo ir garso montažas irgi be priekaištų, todėl filmas atrodo tvarkingai, įtemptai ir neužsitęsia dėl nereikalingų epizodų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galima teigti, jog tai yra dviejų puikių aktorių šou, nes visi kiti filme vaidinę aktoriai buvo tik fonu tam, kad Tilda Swinton ir Idrisas Elba galėtų pademonstruoti savo draminius sugebėjimus. Ir jie čia suvaidino išties puikiai. Manau, to užtenka, nes rašyti ilgus ditirambus apie juos nesiruošiu. Užtenka tik pasakyti, kad kiekvienas iš jų labai įtikinamai įkūnijo tiek Alitėją, tiek Džiną.
Verdiktas
„Trys tūkstančiai metų troškimų“ – vizualiai stulbinantis ir kūrėjų fantazija stebinantis reginys, kuris paperka ne tik tokiais nuostabiais aktoriais kaip Tilda Swinton ar Idrisas Elba, bet ir nuoširdžiai papasakota bei emocijų kupina istorija apie žmogišką prigimtį, troškimus ir meilę. Vienareikšmiškai vienas iš įdomesnių 2022 metų filmų, kurį patartina žiūrėti dideliame ekrane.
