Prieš penkerius metus pristačiusi savo pilno metro režisūrinį debiutą „Išgyventi vasarą“, Marija Kavtaradzė akimirksniu tapo viena iš perspektyviausių jaunos kartos kino kūrėjų Lietuvoje. Tačiau jos naujo filmo „Tu man nieko neprimeni“, kuriam ji taip pat parašė scenarijų, prireikė laukti net penkerius metus.
Bet laukimas buvo to vertas, nes šių metų pradžioje prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje filmas pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą, o dabar „Tu man nieko neprimeni“ pasiekė ir Lietuvos kino ekranus.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną į šiuolaikinio šokio šokėjos ir mokytojos Elenos studiją ateina dirbti gestų kalbos vertėjas Dovydas. Netrukus tarp jų užsimezga jaukus bendravimas, kuris galiausiai pavirsta į šiltus jausmus. Tačiau yra viena mažytė bėda – Dovydas pozicionuoja save kaip aseksualų asmenį. Nepaisant to, Elenai su Dovydu yra gera kartu ir jie net pradeda galvoti apie ateitį. Bet ar galima ateitis su žmogumi, kuris neturi jokio seksualinio potraukio savo partneriui? Būtent tai ir teks išsiaiškinti Elenai, kuri prieš sutikdama Dovydą gyveno labai palaidą gyvenimą.
Kūrinio turinys
Nesu labai didelis lietuviško kino gerbėjas, dėl ko visuomet skeptiškai žiūriu į nacionalines premjeras. Tačiau kartais pasitaiko tokie projektai, kurių su nekantrumu laukiu. Ir būtent tokiu filmu man buvo šis naujasis Marijos Kavtaradzės darbas.
Deja, bet šią juostą man teko pasižiūrėti praėjus beveik savaitei nuo premjeros, kas man yra neįprasta, nes visas kino premjeras pasižiūriu arba anksčiau, arba premjerinį savaitgalį, kad galėčiau kuo anksčiau pasidalinti su jumis įžvalgomis. Na, bet kai esi išvykęs į Čekiją dėl kultinės grupės „blink-182“ koncerto, atleidžiama, nes tokie renginiai vyksta labai retai. Tad vos tik sugrįžęs į tėvynę, iš karto nulėkiau į kino teatrą įvertinti šios „Sundance“ kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanojimą pelniusios dramos. Ir ką galiu pasakyti? Filmas man padarė tikrai gerą įspūdį dėl savo išskirtinės temos. Aš esu matęs daugybę panašaus pobūdžio filmų ir serialų apie žmonių santykius, o geriausiais iš jų laikau Richardo Linklaterio trilogiją „Prieš...“, Sofios Coppolos surežisuotą „Pasiklydę vertime“, romantinę komediją „Kai Haris sutiko Salę“, prancūzų melodramą „Vyras ir moteris“ bei 2020 metų mini serialą „Normalūs žmonės“. Bet nei viename iš mano išvardintų projektų nebuvo paliesta aseksualumo tema, kuri šiame Marijos Kavtaradzės filme yra esminiu visos siužetinės linijos cinkeliu. Be dviejų jaunų žmonių santykių, jų tarpusavio meilės jausmo ir išties rimtos problemos, mes dar gauname ganėtinai atvirą žvilgsnį į pagrindinius personažus per kelias įdomiai pateiktas prizmes. O kalbu aš aišku apie jų darbo užkulisius, bendravimą su artimaisiais ir apie jų asmeninius norų, siekius bei svajones. Tad nors aseksualumo tema tampa pagrindiniu siužetinės linijos varikliu, kitų gyvenimiškų temų filme taip pat yra nemažai, kas, mano nuomone, sustiprina bendrą juostos dramaturgiją.
Manau, kad ir patys personažai buvo pateikti pakankamai natūraliai, dėl ko patikėti jais buvo išties lengva. Bent jau man, nes savo kelyje esu sutikęs panašių asmenų su panašiu požiūriu į gyvenimą, suteikė dar daugiau realizmo stebint tai, kas vyksta ekrane. Tiesa, yra ir vienas bet. Nežinau kodėl, bet visos juostos metu mane labai erzino Elena, jos kalbos ir tai, kaip ji save pozicionavo. Bet čia, matyt, suveikė asmeninė antipatija jai, kurios nuoširdžiai negaliu paaiškinti. Užtat su Dovydu viskas buvo labai gerai, todėl visos peržiūros metu jam simpatizavau ne vien dėl to, kokiu žmogumi jis yra, bet ir dėl jo garbingos profesijos.
Tiesa, prieš eidamas žiūrėti šio filmo, perskaičiau kai kurių žmonių atsiliepimus apie jį, kuriuose buvo kalbama apie primityvius ir penktokams būdingus dialogus. Žinokite, būtent taip ir bendrauja žmonės gyvenime, o ne cituoja kokį Balzaką ar apsiriboja vien pokalbiais apie aukštesnes materijas, valgydami greitojo maisto restoranuose. Tad su dialogais čia yra viskas puiku, nes jie atspindi mus pačius ir tą žmonių bendravimą, kurį galime išgirsti kasdien ar bare, ar darbe, ar parke, ar viešajame transporte. Čia ir sustosiu, nes nenoriu nieko per daug „išspoilinti“, kad negadinčiau jums įspūdžio.
Filmas nėra lengvas, jis ganėtinai lėtai vystomas, jame nėra jokių fanfarų ar pramogos, bet kartu tai prasminga juosta, kurią verta pamatyti gero ir gilaus turinio kino mylėtojams. Bet ar tai geriausias šių metų lietuviškas filmas? Dėl temos – vienareikšmiškai, nors asmeniškai man „Paradas“ padarė šiek tiek geresnį įspūdį savo pateikimu.
Techninė juostos pusė
Filmas buvo pateiktas vizualiai irgi nestandartiškai, todėl vietoje ryškaus ir naujoviškai atrodančio vaizdo, žiūrovams buvo pasiūlytas lyg iš 90-ųjų atkeliavęs reginys. Man tokie eksperimentai patinka, todėl žiūrėjau filmą su malonumu.
Kitu svarbiu techninės dalies aspektu išskirčiau kameros darbą, kuris filmo peržiūros metu leido pasijusti taip, lyg stovėčiau šalia veikėjų ir stebėčiau jų tarpusavio santykius. Muzika filmui irgi parinkta puikiai, todėl ir atmosfera jame buvo tokia jauki, bet kartu ir slegianti. Vaizdo montažas tvarkoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme turime du esminius aktorius, todėl nemanau, ar verta kalbėti apie kitus. Pirmiausia – didžiausi komplimentai Kęstučiui Cicėnui, kurio įkūnytas Dovydas buvo toks įtikinamas, jog nebuvo nei vienos scenos filme, kad nepatikėčiau jo tikrumu. Bet to paties negaliu pasakyti apie Gretą Grinevičiūtę. Suprantu, kad ji yra šokėja, o ne aktorė, bet tai nereiškia, kad vaidybiniame filme galima vaidinti taip teatriškai. Nesakau, kad viso filmo metu ji taip vaidino, bet buvo tokių epizodų, kurie primindavo man prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusius lietuviškus filmus. Bendrai, aišku, tarp šių mano paminėtų aktorių jautėsi chemija, o tai buvo filmui į naudą, todėl netgi galima užmerkti akis į kai kurias mano jau paminėtos teatrinės vaidybos perpildytas scenas.
Verdiktas
„Tu man nieko neprimeni“ – retą ir itin prasmingą temą gvildenanti gyvenimiška, intymi bei šiuolaikiškas santykių problemas pateikianti melodrama, kuri labiausiai žavi savo paprastumu, atvirumu bei nenuvalkiotais siužetiniais sprendimais. Be viso to, čia turime įdomius techninius sprendimus, gerą K. Cicėno vaidybą ir susimąstyti priverčiančią pabaigą, kuri gali sukelti dviprasmiškus jausmus kiekvienam žiūrovui.
