Britų režisierius ir scenaristas Guy‘us Ritchie‘is daugeliui asocijuojasi su chuliganiškais, kriminaliniais ir komedinį braižą turinčiais projektais, pavyzdžiui, „Lok, stauk arba šauk“, „Vagišiai“, „Rokenrola“, „Revolveris“ bei „Šerlokas Holmsas“.
Tačiau išeidamas už mano paminėtų filmų rėmų, jis dažnai nesijaučia savo kailyje, todėl kai kurie jo sukurti darbai („Aladinas“ ar „Karalius Artūras“) neturi tos išskirtinės „ričiškos“ dvasios bei energijos, kas, žinoma, nuvilia ne tik gerbėjus, bet ir kino kritikus. Todėl iš dalies daug kas žiūrėjo į jo naują veiksmo ir įtampos perpildytą karinį filmą „Tvirtas užnugaris“ su itin dideliu nerimu. Bet ar buvo verta būti skeptiku šiuo atveju? Į šį klausimą atsakysiu žemiau.
Apie ką mes čia…
Norėdamas susikalbėti Afganistane su vietiniais gyventojais, JAV kariuomenės seržantas Džonas Kinlis pasamdo šiai užduočiai vertėją Ahmedą. Vyras sutinka, nes jis be galo nori atkeršyti Talibanui už jo sūnaus mirtį. Tačiau misija vienu metu patiria fiasko, o pats Džonas vos išvengia mirties. Jį išgelbėja Ahmedas, kuris nusprendžia paslėpti Džoną nuo Talibano karių. Grįžęs į tėvynę, Džonas netrukus sužino, jog Ahmedas yra medžiojamas Talibano ir slapstosi kažkur kalnuose. Neturėdamas kitos išeities, seržantas nusprendžia rasti Ahmedą ir taip atsidėkoti jam už išgelbėtą gyvybę.
Kūrinio turinys
Kaip jau užsiminiau šios apžvalgos pradžioje, žmonių skepticizmas šio filmo atžvilgiu pasireiškė ne vien todėl, jog tai visiškai naujas pačiam Guy‘ui Ritchie‘iui žanras, bet ir dėl to, kad jis pastaruoju metu kepa vieną filmą po kito, lyg tai būtų koks konvejeris. Prieš kelis mėnesius mes jau gavome vieną jo filmą – šnipų temą gvildenantį komedinį trilerį „Operacija Fortūna: Apgaulės menas“, kuris bent jau man susižiūrėjo tikrai smagiai, bet jo finansiniai rezultatai buvo nepatenkinami, o per tokį trumpą laiko tarpą nuo vieno filmo iki kito atitinkamai apgalvoti reklaminę strategiją nebuvo kada. Tokie sprendimai dažnai reiškia, kad pačios studijos nėra patenkintos finaliniu rezultatu, dėl ko jos bando elementariai atsikratyti turimu projektu ir bent kažkiek užsidirbti iš jo neišleidžiant lėšų jokiai didesnei reklaminei kampanijai. Bet šįkart mes gauname kokybišką ir dėmesio vertą kino reginį, todėl toks sprendimas man pasirodė visiškai kvailas ir kenkiantis pačiam filmui. Bet, čia jau ne mano reikalas, nes mano pagrindinė užduotis yra šio puikaus filmo aptarimas. Tad kalbant apie filmą iš karto noriu pasakyti, jog jame nepamatysime jokių firminių Guy‘aus Ritchie‘io projektams būdingų elementų, nes tai rimtą, ganėtinai skaudžią ir tuo pačiu brutaliai įtemptą istoriją pasakojantis filmas, kuris prilygsta geriausiems karinio žanro kino atstovams. O jeigu reikėtų išsirinkti kelis panašaus pobūdžio filmus, jais, be abejonės, taptų 2013 metais pasirodęs Peterio Bergo hitas „Išlikęs gyvas“, „Išminuotojų būrys“, „Amerikiečių snaiperis“ ir „Už priešo linijos“, kurių tam tikri elementai yra pasiskolinti ir įterpti į šios naujos juostos siužetinius sprendimus. Filmas laiko įtampoje nuo pat pradžios iki galo, o jame vyraujanti atmosfera, dramatizmas ir, aišku, brutalumas tik dar labiau jį pagyvina suteikiant žiūrovui nenuobodžią, žvalią ir tikroviškai atrodančią pramogą kine. O taip, filmas pateiktas iš ganėtinai realistiškos perspektyvos, kas, mano nuomone, jam tik į naudą. Patys susišaudymai, gaudynės ir susidūrimai su priešais nenuvilia, nes viskas atrodo žiūroviškai bei efektingai. Ypatingai, jeigu kalbėsime apie paskutinį šios juostos aktą, kurio metu tiesiog neįmanoma atitraukti akių nuo ekrane vyraujančio karinio chaoso. Patiko man ir pagrindiniai du šio pasakojimo personažai, jų bendravimas ir nebloga chemija tarp jų, kas tik paryškino bendrą filme pateiktą dramą ir žmogišką dilemą. Ji ir tapo esminiu šios visos juostos siužetiniu varikliu. Tad jaudintis, nerimauti ir tuo pat metu sirgti už Džono ir Ahmedo likimą galima be jokių didesnių problemų, nes, kaip jau užsiminiau, personažai leidžia labai lengvai su jais susitapatinti. O ir jų atsiskleidimas ekrane irgi atrodo įdomiai bei sukelia nemažai įvairiausių emocijų. Ir šiuo atveju, filmo dramaturgija atsiduria labai aukštame lygyje. Todėl jeigu mėgstate rimtus karinio pobūdžio filmus, Jums patinka brutalumas ir tiesiog mėgstate nenuobodžiai pateiktas bei kokybiško veiksmo perpildytas istorijas, šis naujas Guy‘aus Ritchie‘io surežisuotas filmas, kuris visiškai nėra panašus į jo standartinius projektus, Jums turėtų padaryti tikrai gerą įspūdį.
Techninė juostos pusė
Filmo produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas ekrane atrodo nuostabiai, nes jų dėka mes gauname labai autentišką aplinką, kuri sukuria išties nejaukią, bet tuo pačiu atitinkamą rodomai istorijai atmosferą. Neužmirškime ir apie solidų, įtampos nestokojančiais muzikiniais kūriniais perpildytą bei savotiško epiškumo priduodantį garso takelį, kuris tapo vienu iš esminių visos šios juostos techninių kozirių. Žinoma, puikiai filme atrodo ir vaizdo montažas su kameros darbu. Pastarasis išvis ne vieną kartą stebindavo adrenalino perpildytais vaizdais, kurie akimirksniu paversdavo veiksmo scenas į efektingai atrodančius epiškus karinius reginius.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tiesa, juosta nebūtų gal tokia dramatiška, jeigu joje nebūtų pasirodę du puikūs aktoriai – „Oskarui“ nominuotas ir, mano kuklia nuomone, vienas talentingiausių savo kartos JAV aktorių Jake‘as Gyllenhaalas bei irakietis Darkas Salimas, kurį mes galėjome matyti dar viename puikiame kariniame danų 2015 metų filme „Karas“. Vyrukai ne vieną kartą demonstravo savo puikius aktorinius sugebėjimus, o ir jų įkūnyti personažai ekrane atrodė labai įtikinamai. Be abejo, filme pasirodė dar būrys kitų nuostabių aktorių, tokių, kaip Antony‘is Starras, Alexanderis Ludwigas, Emily Beecham, Jonny‘is Lee Milleris ir Bobby‘is Schofieldas. Jų vaidyba irgi nebuvo prasta, bet užgožti pagrindinio šios juostos dueto jiems tikrai nepavyko.
Verdiktas
„Tvirtas užnugaris“ – brutalus, tikroviškas, įtampos kupinas, įtraukiantis ir veiksmo prasme itin žiūroviškas karinis veiksmo trileris, už kurį yra atsakingas britų chuliganiškų kriminalinių komedijų asas Guy‘us Ritchie‘is. Ir nors filme nėra visiškai jokio firminio šiam kino kūrėjui būdingo režisūrinio bruožo, jis nuo to tik laimi, nes tai ne komedija, o rimtas ir pakankamai aktualius klausimus bei dilemas iškeliantis pasakojimas apie žmogiškąją prigimtį.
