Bene žymiausias XXI amžiaus Holivudo miuziklų asas Robas Marshallas, kurio dėka pasaulis pamatė tokius filmus kaip „Čikaga“, „Devyni“, „Tolyn į mišką“ ir „Merė Popins sugrįžta“, ryžosi dar vienam šio žanro projektui – 1989 metais pasirodžiusios animacinės „Walt Disney“ juostos „Undinėlė“ perdirbiniui.
Apie ką mes čia…
Kažkur giliai vandenyne gyvena smalsi ir kartais nepaklusni karaliaus Tritono dukra Arielė, kuri visą savo gyvenimą nori patekti į paviršių bei susipažinti su žmonių pasauliu, bet dėl to, jog ji gimė undine, tai yra neįmanoma. Tačiau vieną dieną tai jai beveik pavyksta, kai ji išgelbėja žavųjį princą Eriką, kurį iš karto įsimyli. Norėdama jį surasti, mergina paprašo savo baisios tetulės Ursulos pagalbos, nežinodama, jog toji jai paruošė gudriai apgalvotas pinkles.
Kūrinio turinys
Kaip jau ne vieną kartą rašiau, nesu labai nusivylęs tuo, jog „Walt Disney“ bando pelnytis iš savo klasikinių animacinių filmų idėjų, perkeliant juos į vaidybinio kino rėmus. Svarbu, kad tie filmai būtų patrauklūs ir įdomūs. Bet, deja, tik retas iš jų atrodo vertas dėmesio, o dauguma alsuoja bedvasiškumu. Tad jeigu kalbėtume apie ankstesnius tokio pobūdžio filmus, išskirčiau „Džiunglių knygą“, „Gražuolę ir pabaisą“, „Kruelą“, „Pelenę“ ir „Piktadarės istoriją“. Bent jau man šios juostos nuoširdžiai patiko ir jas su mielu noru galėčiau peržiūrėti dar kartą. Kalbant apie kitas pasakas, tai jos nėra jau ten labai prastos, bet sakyčiau, kad nepateisinusios lūkesčių ir kaip filmai, ir kaip perdirbiniai. Todėl ganėtinai skeptiškai žiūrėjau į „Undinėlę“, kas, manau, išėjo man į naudą, nes filmas sugebėjo elementariai pakerėti savo paprastumu ir tuo pačiu nuoširdžiai skleidžiama žinute apie tai, jog kiekvienas iš mūsų turi teisę į nuosavą gyvenimą. Jeigu lyginčiau ši filmą su originaliu 1989 metais pasirodžiusiu filmuku, tai aišku jis pralaimėtų šią dvikovą vien dėl to, jog animacinis žanras labiau tinkamas tokio tipo istorijai. Jo dėka žymiai paprasčiau yra patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Bet, jeigu atmesime visus palyginimus ir pasižiūrėsime į šią juostą kaip į elementarią pasaką, ji po tam tikro laiko sugeba įtraukti ir sudominti itin grakščiai pateikta meilės istorija. Istorija, kuri gal neturi itin didelio ažiotažo ar pernelyg stiprios chemijos tarp veikėjų, bet visgi sugeba sukurti ekrane išties jaukią atmosferą bei suteikti savotišką jaudulį. Personažai filme turi nemažai charizmos. Tiek Arielė, tiek piktavalė Ursula, tiek karalius Tritonas buvo ryškiausi šios pasakos veikėjai, ko negalėčiau pasakyti apie žmones, dėl ko princas ir jį lydintys asmenys buvo labai blankūs, o ir jų atsiskleidimas buvo pakankamai prastas dramaturginiame kontekste. Todėl filme teko mėgautis tik povandeninio pasaulio veikėjais. Ir nekalbu aš vien apie mano paminėtą pagrindinę trijulę, bet ir kitus vandenyno gyventojus. Žinoma, per daug atskleisti aš Jums nieko nenoriu, todėl užsiminsiu dar tik apie patį veiksmą. Filme jo netrūksta, o ir kai kuriais momentais jis labai primena „Karibų piratų“ serijos filmus, kas, žinoma, mane labai pradžiugino, nes šiuo atveju nuobodžiauti man tikrai čia nereikėjo. Buvo ir keli baisesni epizodai, dėl ko nepatarčiau į filmą eiti mažiausiems žiūrovams, nes gali būti kažkiek nejauku dėl tam tikrų siužetinių sprendimų. Apibendrinus, galiu tik pasakyti, jog man filmas padarė neblogą įspūdį kaip miuziklas ir kaip naivi pasaka su ganėtinai ryškiai pateikta žinute, kurią pačiame filmo gale apibendrina dviejų svarbių šiai istorijai veikėjų pokalbis. Tad rekomenduoju pasižiūrėti šį filmą tiems žmonėms, kurie mėgsta „Walt Disney“ pasakas ir tuo pačiu miuziklus.
Techninė juostos pusė
Kai kino studijos turi be galo daug pinigų, jos mėgsta tą demonstruoti ekrane. Ir „Walt Disney“ ties tuo lyderiauja, nes kiekvienas šios gigantiškos korporacijos projektas kainuoja mažiausiai šimtą milijonų dolerių. O tai žinoma puikiai matosi ekrane. Ir šis filmas nėra to išimtimi, dėl ko peikti vizualių sprendimų man net nesinori, nors čia ir yra šiek tiek vietų su akis rėžiančiais CGI momentais. Labiausiai filme akis traukia ne visuomet įtikinamai atrodančių specialiųjų efektų fiesta, o pats produkcijos dizainas su meninio apipavidalinimo niuansais. Tad specialiai filmui sukurti kostiumai, dekoracijos ir aišku veikėjų grimas su šukuosenomis privertė ne vieną kartą mėgautis rodomu ekrane reginiu. Taip pat kameros darbas buvo atliktas preciziškai perduodant mums visą tiek vandenyno, tiek sausumos pasirinktų lokacijų grožį, tad nuobodžiauti peržiūros metu tikrai nebuvo kada, nes pats jame pavaizduotas pasaulis buvo išties kerintis. Vaizdo ir garso montažas tvarkoje. Na, ir žinoma, muzika. Koks gi miuziklas be gerų dainų, o jų čia yra išties daug, todėl kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti sau labiausiai patinkančią dainą – pradedant Arielės nuoširdžiai skambančiais kūriniais ir užbaigiant niūriais Ursulos muzikiniais pasirodymais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausiu šio filmo ažiotažu ir kartu masiniu pasipiktinimu tapo dainininkės ir aktorės Halle Bailey pasirinkimas Arielės vaidmeniui dėl jos odos spalvos. Visgi tai yra klasikinio animacinio „Walt Disney“ filmuko tiesioginis perdirbinys, todėl pamatyti vietoje lyg popierius baltos raudonplaukės merginos juodaodę aktorę, daug kam iš kino mylėtojų pasirodė ne itin geru pasirinkimu. Aš savo ruožtu irgi svarsčiau, kodėl reikėjo perdirbti klasika tapusią animaciją ir keisti jos pagrindinio personažo rasę, kai būtų užtekę sukurti visiškai naują istoriją su juodaode undinėle. Tačiau vos tik išvydus Halle, pamačius kaip ji vaidina ir išgirdus jos dievišką balsą, akimirksniu pakeičiau nuomonę, nes ji ne tik puikiai įkūnijo Arielę, bet dar ir sugebėjo savo paprastumu mane pakerėti. Manau, kad šios jaunos aktorės laukia labai šviesi ateitis Holivude. Žinoma, turime filme ir dar kelis ryškius aktorius. Labiausiai iš visų čia išsiskiria dažniausiai bukose ir labai vulgariose komedijose vaidinanti Melissa McCarthy, kuri taip pat buvo nuostabi jai patikėtame Ursulos amplua. Manau, kad tai vienas geresnių Melissos vaidmenų, su kuriuo ji puikiausiai įrodo, kokia gi talentinga ir daugiasluoksne ji gali būti. Dar filme turime Javierą Bardemą bei Jonahą Hauerį-Kingą, kurie buvo ekrane, bet kažkaip nieko pernelyg ypatingo taip ir nepademonstravo. Be to, vienais iš svarbiausių juostos personažų tapo gyvūnų trijulė, kuriems savo balsus paskolino Awkwafina, Jacobas Tremblay‘us ir Daveedas Diggsas. Čia esu neutralus, nes pats įgarsinimas buvo tikrai neblogas, o ir jų balsai visai tiko kiekvienam iš jiems patikėtų personažų.
Verdiktas
„Undinėlė“ – itin naivi, be galo miela, vizualiai graži ir meile spinduliuojanti miuziklo pavidalą turinti klasikinės „Walt Disney“ animacinės pasakos vaidybinė adaptacija, kurios didžiausiu pliusu tampa be galo ryškus bei spalvingas jaunos aktorės Halle Bailey pasirodymas. Tad visumoje, gavosi išties žiūroviška bei nenuobodi istorija, kuri nors ir turi kelis dramaturginius minusus, bet tuo pačiu suteikia visai lengvą pramogą kine.
