1944–1953 metais daugiau nei 30 000 žmonių Lietuvoje kovojo su sovietine okupacija. Į miškus pasitraukusių Lietuvos partizanų tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. Tokį tikslą turėjo ir aukščiausio rango Lietuvos karininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Remdamasis Lietuvos kariuomenės statutais jis parašė pirmuosius pasipriešinimo kovos dokumentus, kuriais Lietuvos partizanai vadovavosi iki pat 1956 metų.
Palikęs žmoną ir šešis vaikus J. Vitkus-Kazimieraitis neabejotinai žinojo, kad kova dėl šalies laisvės gali pareikalauti jo gyvybės. Taip ir nutiko. Daugybę metų partizano palaikai gulėjo paslėpti. Prieš metus, lapkritį, oficialiai patvirtinta, kad Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti ilgai ieškoti partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Praėjus beveik metams, palaikus ruošiamasi iškilmingai palaidoti.
Būtent šie įvykiai ir įkvėpė režisierę Agnę Zalanskaitę legendinę istoriją sudėti į filmą. Kino ekrane rekonstruoti partizano pasakojimai ir intymūs jo žmonos Genovaitės bei partizano bendražygių prisiminimai. Jie persipina su dokumentine medžiaga, istorikų vertinimais ir šeimos narių liudijimais.
Vienas iš tų, kurie Leipalingyje ieškojo J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų, buvo archeologas, dr. LINAS KVIZIKEVIČIUS.
Kada pradėjote ieškoti J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų? Kaip aptikote siūlo galą ir kur jis nuvedė?
Mintis Leipalingyje ieškoti partizanų, o kartu ir pulkininko Vitkaus-Kazimieraičio palaikų, kilo laisvės kovų tyrinėtojui, kariui ir rašytojui Ernestui Kuckailiui ir Leipalingio mokyklos mokytojai, kraštotyros muziejaus vadovei Laimai Žukauskaitei. Kurį laiką Leipalingio apylinkėse jie jau ieškojo partizanų bunkerių, stovyklaviečių, be to, kažkur čia buvo nužudyti Ernesto močiutės broliai, jų kūnai taip ir nebuvo rasti.
1991-aisiais, kai visoje Lietuvoje vyko spontaniškos, visuomenininkų ir Sąjūdžio inicijuotos laisvės kovotojų palaikų paieškos, Leipalingyje buvo atkasti ir iškilmingai palaidoti 32 partizanų palaikai. 2018 metais Ernestas su Laimute pradėjo kalbėti apie tai, kad reikėtų surasti ir likusius. Tačiau nuo ko pradėti? Buvo nuspręsta reekshumuoti anuomet palaidotuosius.
2019 metais Lietuvos genocido tyrimų centras užsakė dr. Gintautui Vėliui palaikų reekshumaciją. Po DNR tyrimų paaiškėjo, kad Kazimieraičio tarp palaidotųjų nebuvo.
Kai visa tai vyko, aš dirbau Kazachstane, ieškojome Lietuvos politinių kalinių kapaviečių. Kai paaiškėjo DNR duomenys, mano profesinės pagalbos paprašė kolegos istorikai – Eugenijus Peikštenis ir Darius Žygelis. Labai daug apie žudynes Leipalingyje nežinojau, bet sutikau.
Darbus pradėjome 2020-aisiais, kai su grupe grįžome iš ekspedicijos Kazachstane. Siūlo galo ieškojome 1991 metų tyrinėjimų ataskaitoje, reikėjo sukurti neskausmingą ir efektyvią metodiką, juk dabar tose vietose – privačios valdos. Pirmiausia atlikome tyrimus georadaru, nuskenavome teritoriją. Georadaras leidžia matyti duobes ir įdubas, o jei tikrai gerai moki dirbti su programa, parodo netgi kaulų atspindžius.
Identifikavę įtartinas vietas, radome keletą žmonių kaulų, jie buvo palikti dar 1991-aisiais. Atlikome pirmuosius tyrinėjimus ir stribyno kieme, kuriame kadaise vyko žudynės, tačiau jame nieko neradome. Persikėlę į kaimyninį sklypą, patikrinome įtartinas duobes. Vienoje iš jų aptikome brutaliai nužudyto žmogaus palaikus. Perdavėme juos Genocido centrui ir tyrimus perkėlėme į kitus metus.
Kitais metais patikrinę dar keletą vietų, aptikome dar dvejus palaikus, tačiau nė vieni iš jų nebuvo Kazimieraičio. Tą pačią dieną pradėjome tikrinti pietinę stribyno kiemo teritoriją, kurioje Kazimieraičio sūnus Vitas jau ieškojo tėvelio palaikų. Vietą, kurioje galėtų būti partizanų vado palaikai, mums visai netikėtai nurodė šalia tvoros atsiradęs vietos gyventojas.
„Ne čia ieškote, – pasakė, – valykit šalia medžio, visas miestelis kalbėjo, kad ten kadaise žmonių kaulų būta.“ Vieta, kurią tas žmogus parodė, tiksliai sutapo su riba, prie kurios artėjome iš anos sklypo pusės. Pradėję skverbtis po tvora į kitą jos pusę, po gero pusvalandžio radome žmogaus rankos kaulą. Neliko nieko, tik įjungti pagreitį. Pasikvietėme į pagalbą šaulius, vietos seniūnas suderino leidimus, pavakare atkasėme dar keletą kvadratų, juose ir radome palaikus. Šalia buvo keletas asmeninių daiktų ir šukos su inicialais, aiškus įrodymas, kad tai – Kazimieraičio palaikai.
Jūsų darbas turi neišvengiamą emocinį foną? Kaip su juo gyvenate?
Liūdniausia man būna tada, kai ieškome, ieškome ir nieko nerandame. Buvau nusiminęs ir 2021-aisiais, beveik baigėme tikrinti visą teritoriją, o nieko nėra. Priešpaskutinę dieną atkasėme dviejų partizanų kaulus, atvyko žurnalistai, Genocido centras juos labai greitai identifikavo – tai buvo du partizanų būrių vadai. Supratome, kad svarbiausius enkavėdistai slėpė arčiau savęs – stribyno kieme, kad artimieji neiškastų.
Ar taip dažnai nutikdavo?
Yra tekę girdėti. Pasakojama, kad kai kurie stribai už butelį patys pasakydavo, kur užkasė, būdavo, žmonės naktimis pasekdavo vežimą su nušautaisiais, bet šis atvejis nebuvo iš tokių. Šiandien mes dirbame mokslinės paieškos metodais, informacijos niekas nebesuteiks, gyvų nebėra likę.
Kiek laiko praleidžiate kasinėdamas ir ieškodamas?
Mūsų darbo sezonas – nuo kovo mėnesio iki lapkričio 30 dienos, tačiau toje srityje nuolat esi, kitaip negalima. Kai nekasinėju, važiuoju į rajonus rinkti informacijos, rašau ataskaitas, tvirtinu naujus projektus ir tikrinu, tikrinu, tikrinu naujas vietas. Ne visada jos pateisina, kas buvo pasakojama, tačiau pastaraisiais metais, pastebiu, ištinka daugiau sėkmių nei nesėkmių.
Kaip manote, ar ši jūsų veikla dar labiau stiprina patriotizmo jausmą? Juk tai, ką matote, neabejotinai kelia pyktį?
Atkasę palaikus, skaitydami užrašytus pasakojimus ar jų klausydami mes matome, kokie žiaurumai anuomet vyko. Daugelis stribų buvo žemiausio socialinio sluoksnio žmonės, neturintys nei moralės, nei gailesčio. Kai kurie į stribus užsirašydavo mėgindami išsisukti nuo tarnybos sovietų armijoje. Geriau likti kaime ir šaudyti į savus, nei eiti į karą, – tokia buvo jų logika.
Buvo ir labai žiaurių, kurie tik norėjo nužudyti šeimas, užgrobti jų turtą. Šiemet vasaros pradžioje Leipalingyje radome dvi masines kapavietes, kuriose vienas ant kito sumesti, akmenimis ir šiukšlėmis užmėtyti gulėjo dešimt žmonių. Genocido tyrimų centras kol kas dar nenustatė, ką mes matome toje kapavietėje, mes nežinome, kaip tie nusikaltėliai veikė, tačiau aišku viena – jie norėjo paslėpti įkalčius. Slėpė naktimis, toli nevežė, užkasdavo ir dar stebėdavo tą vietą, kad niekas nelįstų.
Stribai Lietuvoje taip pat stengdavosi skleisti dezinformaciją, kaip ji šiuo metu sklinda ir iš Rusijos Ukrainoje užgrobtų teritorijų.
Kai komanda randa palaikus, apima ir liūdesys, ir džiaugsmas. Mano irgi sukyla: štai, išaiškinau pagaliau dar vieną nusikaltimą, pergudravau stribo mentalitetą, pagavau nusikaltėlį. „Jūs darote šventą darbą“, – man rašo artimieji, kai patvirtinamos žmonių tapatybės. Ir jiems – džiaugsmas, o ir liūdesys tuo pat metu. Kad ir kokie skaudūs, radiniai komandą įkvepia, uždega, labai greitai atsiranda pagalbininkų – kariai, šauliai, savanoriai.
Linai, kodėl jūs pasirinkote būtent šią archeologijos kryptį?
Vadovavau vienai privačiai archeologinei įstaigai, kol 2014 metais mane pasikvietė tuometis Lietuvos kultūros viceministras, kolega, amžinatilsį Romas Jarockis ir pasiūlė pratęsti įstrigusią žuvusių Vokietijos kareivių paiešką. Iki šių dienų ieškome vokiečių kareivių palaikų, prižiūrime jų kapus, praktiką esame sukaupę didžiulę – per 2020-uosius ir 2021-uosius atradome daugiau nei 3000 karo belaisvių ir vokiečių karių palaikų. Turiu stiprią pagalbininkų grupę ir nemažai patirties.
Vis dėlto molio šukių, puodynių ieškoti yra viena, tačiau visai kas kita ieškoti žmonių palaikų…
Sutinku, šis darbas turi savo specifikos, reikia praktikos, įgūdžių. Tiesą sakant, nemaniau, kad bus taip sunku partizanų palaikų ieškoti. Daug sunkiau nei vokiečių, – nedaug likę žmonių, kurie kažką žino, o kai kurie, jei ir žino, tyli, bijo prasitarti. Tai kaimynai Seime, tai kažkokios aukštos pareigos… Tų, kurie šaudė, nebėra, tačiau atžalos likę – vaikai ir anūkai.
